Tavo ir mano

Mes susitinkame kelte tarp skirtingų pasaulių arba ant vienintelio denio, kurio nesugebėdami aprėpti, kasame visa skiriančius kanalus. Sėdime dviese prie stalelio, geriame raudoną vyną, kuris mus sujungia. Aš žinau to butelio paslaptį, bet Tau jos neišduosiu.
              Aplink zuja žmonės. Į laivo bortą besaikio trankosi bangos, kadriškai fiksuodamos kiekvieną akimirką ir nusinešdamos jas į mūsų pasąmonės gelmes. Galbūt Tu tiki, kad šia jūra alsuoja mūsų akys, bet tai tik miražas, iš tiesų abu žinom kur esame. Tie žmonės, lentomis klotas denis ir nesiliaujantis vėjas. Taip svetima, mes to negirdim, esame vieni, degantys ir trokštantys iš karščio. Aplink mus dykuma, bet mano karštis –  tai meilė Tau. Išgerkime taurę vyno už ją.
              Dabar Tavęs paklausiu, manai man svarbu kas Tu esi, mano meile? Manai skiriu vyrą nuo moters ar penktąją lytį nuo trečiosios? Juk net jūros nuo dykumos neskiriu. Taip, aš ligonis idiotiškai vapantis apie iliuzinį vienį. Iš  gerk už mane, nes aš dvasinis daltonikas. Ir jei šitas pasaulis yra oras, kuriuo kvėpuojame, žemė po kojomis, tai aš - benamis - tarp žemės ir dangaus, nes visa, ką mes suvokiame tėra tik skirtumai tarp tamsos ir šviesos, šilumos ir šalčio. Nebūtų gyvenimo be mirties. Galbūt todėl pasaulis nesugebėjo įtikėti į Vieną ir pasivadinęs monoteistiniu skirstė Jį į gėrį ir blogį. Kas Tu? Tu pašnibždomis atsakai, o aš tyliu. Po dar vienos taurės  paklausiu:
- Negi Tu vis dar gali žinoti kas esi?
Nežinojimas – mūsų turtas, kurį nešamės susidėję į lagaminus šiame kelte. Be jo
esame įkalinti tarp trijų matavimų. O iš jų vienas visada juda tik į priekį, todėl tampame spinduliu, neišvengiamai pasiekiančiu savo galą. Kokia tragedija ir absurdiškas vedantis link komiškai kvailo juoko. Taip nutinka visiems, lyg veidrodžiams kreivai atspindintiems mūsų atvaizdus. Pasidžiaukime bent šią akimirką savo įtikėjimais, išgerkime paskutinį lašą vyno. Už mus. Už visus.
Butelis tuščias. Keltas neišvengiamai artėja prie kranto ir pulkas žuvėdrų tūpia ant jo poilsiui. Mes išgėrėme savo gyvenimo butelį, šio pasaulio kraują, tik mes kalti dėl neregystės. Dabar Tu tampi Hamletu. Gali susitaikyt, kad viską pragėrei arba kovoti, bet tai visai nėra svarbu. Mes pavirstame žuvėdromis, tolstame nuo pasiekto kranto saulėlydžio link, kol galiausiai pranykstame savo sielų horizontuose. Ateina ruduo.