Keliautojai

Jaukiai sujauktam kambary
Rūkas. Rūkai.
Kažkas lyg moja balta nosine,
Balta skara, balta paklode,
Po to rankšluosčiu, kilimu...
Nematai.
Neatsisveikink, jei nenori.
Viskas gerai.

Pasisveikink. Pasveik.
Nerūkyk, nepridengsi visko.
Balti rūkai neužstoja
Namų pavėsiuos augančių
Žmonių šlamesio,
Šnibždėjimo nosinėse,
Skarose, paklodėse,
Kosulio,
Kurį embrionai girdi
(dar nekosti)
Vietoj Bethoveno
„Mėnesienos sonatos“,
Vietoj mėnesienos,
Ne... vietoj Šionbergo
„Mėnulio Pjero“.
Liko nepaminėta,
Kad „ta ten“, kur mosikuojas
Visokiais baltais skudurais
Rūke,
Užrašinėja tavo kosulį
Natomis.
Tikies, kad ne tavo vaikai
Jį atliks.
Ji irgi tikis.

Prikimęs balsas susitinka
Kimstantį.
Iškvepia. Labas.
Stovi ir šlama
Dar du žmonės,
Dreba
Apie vienas kitą,
Vienas kito link.
Dalinasi kelionių įspūdžiais.
-Žinai, o buvo labai baltas rūkas...
-Žinau.
-Todėl ir nemačiau, kai mojai.
--