Principessai

Jos žydri plaukai alsavo tamsiu vandeniu pasikavojusiu giliam skvere. Tas prūdas niekam ir nebebuvo vertas, tik talpinti savy nusivylusius kūnus, rūsčiai juos prieš tai pabarant, pamokant, išgąsdinant savo žolių lingavimu. Bet ji to nebepastebėjo, tik dangaus mėlis ant jos plaukų dar vis bandė prisiliesti, ir sijono kraštai paniro be noro sugrįžti.

O kai vaikystėje jai mama sekdavo pasakas apie princippesas, apie riterius, paslėptus po lova stebuklingus sodus, norėjo ji užaugti, būti tokia graži ir drąsi. Nuotykiai atrodė žavingas gyvenimo išpildymas. –„Mama, ar princese aš busiu, kai užaugsiu? “ Ir mama atsakė, kad princesė, ji jau yra.

Žolių dumblynai skvero apsupti lingavo garsiau, šniokštė savo prasmei, prasmei nunykti rudenį. Mažos smalsios akys princesei neberūpėjo, tiesiai nebematė nieko, gal tik narciziškus tamsius purslus.

Aš jau pūčiau keturias žvakutes, mama sako, kad turiu groti dūdele ir stiprėti, kitą gimtadienį jų jau bus penkios. O norą aš jau seniai sugalvojau, svajonės juk išsipildo, o kam kitaip reikėtų svajoti, močiutė sako, kad dievas dėl to ir leido žmones į svajas. Tik tada, kai ji leidžia man svajoti garsiai, aš su ja ramiai papoteriauju.

Tą prūdą ji atsimena dar iš tų laikų, kai vaikystėje, metalinių kareivių statulų pažiūrėję su pussesere grįžo. Tas prūdas buvo jų kieme . Dabar ten nieks negyvena. Privati zona. Naujai okupacijai nepribrendo laikas. Grįžimas nieko nepakeitė, supykę ir pasimetę artimieji rūpinosi savo nerime ir nerimui dėl mažų mergaičių pamiršusių namus. Smalsumo apkerėtos jų galvelės nebesidomėjo praeitim ir savo patirties išnaudojimu. Smalsumas išnaudojo jas.

Vandens burbulai šokantys pabaigos šokį nebuvo kitokie, nei tada, kai guminė geltona antytė burbulų prileistoje vaikiškoje vonelėje buvo matoma mažų akyčių. Vandens burbulai gaubė ją savais prisiminimais ir raminamu kilimu į paviršių. Grimzdantis kūnas buvo nebejudrus, burbulai baigėsi, o medžiai lingavo tamsiam mėnulio atšvaitui. Ir tamsos ji nebebijojo, ir tamsa buvo vienintelis ją gaubiantis draugas.

Aš pasakysiu jai ate, svajonės kartais ir neišsipildo. Bet to jai nebepasakysiu. Supratimas mano buvo per vėlus ir trukdantis. Jai to net nereikėtų sakyti, ji to net ir nenorėtų suprasti. Svajonės buvo viskas, ką ji turėjo.