degtukų dėžutė.

Vakarop, daugiabučio balkone, sėdėjome dviese: aš ir mano gitara. Tirštas tamsių debesų užklotas gaubė žaibų pliekiamą padangę, o tyloje į medžių lapus ir mano basas kojas dusliai aidėjo lietaus barbenimas.
Gretimame daugiabutyje, tarsi skruzdėlyne virte virė gyvenimas: žmonės savo „degtukų dežutėse“ virė vakarienę, žiūrėjo į spalvotus besikeičiančius paveikslėlius ant spintelės, migdė vaikus ir kalbėjosi. 
Prie tuščio lango priėjo žmogus. Pažiūrėjo į aptemusį dangų, o vėliau atsidarė šaldytuvą, matyt, pamanęs, kad jo pilvo reikalai yra svarbesni už pabjurusį orą. Netoliese, balkone, moteris paskubomis rinko išdžiaustytus skalbinius, o nelaimėliai, dieną nespėję nusipirkti šio vakaro cigarečių pakelio, per lietų bėgo į parduotuvę.
Pamažėle „degtukų dėžutėse“ įsižiebia šviesos, lauke blyksi žaibai, o lietus įsismarkauja taip, kad net neketina šįvakar nurimti...