Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







{In memorial and contribution to Passchendaele, my dear alter ego endorphin, who is still miserably fighting in thick mud under the heavy influence of domestically made drugs which he calls Phantasia Express. }





Jokio cukruotais ledinukais nuspalvinto rojaus. Jokių žvaigždėtų juodaskylių akių. Jokių daugiau svajų apie nesibaigiantįjį. Per žėrinčias anglis tik tamsūs nusileidžia! Jokio daugiau komatozinio vaikščiojimo per miegus. Jokio silpnaprotiškos pirminės įžangos liežuvavimo. Net jokio nukryžiavimo, jūs būsit ištaškyti į gabalus vietoj. Jokio pabėgimo nuo gedulo žvaigždės. Jokie melai nebus opijus jūsų pojūčiams. Jokių šnipinėjimo akinių su užtemdytais lęšiais. Nei saulių, kurios degtų aiškiau už atspalvį. Vien skaidrios bangos senų laikų pinigų kalykloj! Jokių daugiau baltų angelų sniege. Jokių daugiau medžioklių tarp aukšto ir žemo. Jokio daugiau vandens mūsų venose. Jokios kovos dėl laimėjimo ar pralaimėjimo. Nė vieno kelio pasirinkimo. Nė sekundės komunikacinio intelektualizmo. Tik paprasčiausias kilimas ir kritimas!

Šios destrukcijos akys susifokusuoja į tave. Sveikas atvykęs į karą, kurį aš forsuoju. Į bjaurėjančiai ydingą, nieko neįrodantį karą, ar tu gali jausti mano įniršį? Vienas tamsoje, labai trokštąs žudyti, aš negaliu pakęsti saulės šviesos. Tie, kurie norėjo, kad mano laikas išsektų, geriau susirinkit savo trijų metrų ilgio fekalijas ir bėkit. Mano Laikas Ateina.

Su masinėmis kalkuliacijomis, strategija kaip pragaru, laikas žygiuoja į mirtį. Jokios cirkuliacijos, jokio gryno oro šaltinio, aš suspausiu jūsų kvapą. Kantriai laukdamas aš skaičiuoju dienas ir nervingai stengiuosi išlikti ramus. Baimė yra mano ginklas ir aš naudosiuos juo puikiai, aš nesitrauksiu, kol neužbaigsiu savo Apokalipsę. Mano Laikas Ateina.

Sveiki atvykę į mano pasaulį. Geriau susilenkit, kad ištvertumėt netikėtą atmosferos pokytį. Aš paimsiu jūsų lagaminus, atsisėskit, atsipalaiduokit ir įsikurkit. Jūs ką tik pasijautėt kaip namuose ir paklausėt, kur aš buvau. Aš buvau visur aplinkui šį sukruštą pasaulį, bet žmonės nuolat mane nuvildavo, nešiodamiesi nuomones, kurių jie nesupranta.

Atsiskirk nuo visų dalykų, kuriuos tu myli, mes juk turim daug fiktyvaus mėšlo, kuris tinka kiekvienam kaip pirštinė. Pamiršk visus pažadus, kuriais jie tave apgavo, dabar tu nesustosi degti pragaro liepsna, viduje, bet kokia spalva, kol ji yra juoda. Įsidėmėkit šiuos žodžius.

Ištrink paveikslus iš savo proto. Šaltu krauju eliminuok savo rūšį. Paleisk instinkto įstatymų pavadžius. Tiesiog krisk į mano žiotis! Mušant vidurnaktį aš pakilsiu, malonumui sutraiškyt žudiką savo - Kristų. Įsidėmėkit šiuos žodžius.

Kvėpuokit mano oru ir jūs jausitės puikiai. Aš įkąsiu jums, palikdamas savo vardą kaip ženklą, kad tapot Antikristo mokiniais. Man nerūpi, jeigu egzistuoja kažkas, kam aš esu aklas. Aš kviečiu jus laisvai jaustis, tulžį iš griuvenų pakelti. Aš kviečiu jus šliaužti per obsesijų purviną dirvą, griežtai vieninteliam tikslui – sunaikinti krikščionis.

Dabar leiskite man pristatyti savo draugą, turtingą ir skoningą žmogų. Jis buvo čia ilgą laiką, ilgus metus vogė iš žmonių jų sielas ir tikėjimą. Ir Jis stovėjo, kai Jėzus Kristus pasiklydęs savo abejonėj ir skausme buvo. Velnioniškai gerai pasirūpino, kad Poncijus Pilotas kaip reikiant rankas nusiplautų, mano priešo likimą nutrauktų.

Jis pabuvojo Sankt Peterburge, nutaikęs progą permainoms, nužudė carą ir jo ministrus, Anastasijai klykiant visa gerkle. Sudarė jis sutartį su Faustu, sedėjo tanke per trečią Ypres mūšį, turėdamas generolo laipsnį. Kai Blitzkriegas niršo, Jis kūnus į mirtį skandino.

„Malonu susipažinti, tikiuosi jūs jau žinot mano vardą. Ak, kaip painioja jus mano žaidybinė natūra. “

Jis stebėjo džiūgaudamas, kaip karaliai ir karalienės kovėsi ištisas dekadas, dėl dievų, kurie jie patys susikūrė. Jeigu paklausit, „Kas nužudė Kenedžius? “ Tai buvo Jis ir aš. Ir tai jis paspendė spąstus trubadūrams, prieš jiems pasiekiant Bombėjų.

„Malonu susipažinti, aš esu Mefistas. Pardavę savo sielą, tapsit nemirtingas! “

Dabar jūs šoksit kaip skysta ugnis, spindėsit kaip azūritinis kristalas. Jums pageidus žvaigždės taps pasiekiamos. Viskas, ko norėjot, tik aš galiu jus išlaisvint. Tapsit juodais angelais sniege, nemirtingais demonais savo amžiaus.

Pasodinkit į sostą savo besielį kūną, susipažinkit su istorijos karūna. Ji senesnė už laiką, kurio tėkmę sustabdyti galit. Su savo miglota vaizduote, atidarykit vartus į pragarą ir palikit už nugaros visą gyvenimą.

Už paprasto žmogaus ribų, proto šešėliuose, širdies blogyje žalčiai budina jus, gyvenančius ant mirties krašto, kaip naujus didžiausio Blogio valdovus, kaip kažką, kas yra ant žmogaus. Taip, jūs esat antžmogiai.

Jūs paliksit šią naktį, pasieksit aukščiausio lygio blogį, atliksit paskutinį ritualą. Įgavę orumo, įkvėpto tamsos gelmių viešpačio, drąsiai jį garbinkit, ir niūri laisvė bus jūsų. Per dimensijų laikmečius jūsų darbai išliks. Nebijodami savo beprotystės, atskraidinsit per ją Apokalipsę ant auksinių sparnų. Ir mano derlius bus užderėjęs.

Po pilnu mėnuliu, po apsiniaukusiais debesimis, blogio šešėliai vaidensis po žemę. Kiekvieną naktį jie pakils iš naujo, kad galėtų pasitikti krikščionių mirtį. Jie gyvens rydami sielas, degindami kūnus savo karštais auksiniais sparnais. Prie mano karių prisijungs Šėtono riteriai, drakonai ir orkai. Mes visi kartu nusiaubsim klykiančią žemę!

Gleivėtų takų augalai distiliuoja su klaustrofobine žmonių baimės ir susimaišusio kraujo sėkla, kai prakeikti krikščionys krenta be galvų prieš savo valią. Jų smegenų voratinkliai susilydo su mele gyventais metais, kol tarakonai apsitarnauja save palaiminta katalikiška grietinėle. Sidabrinės kulkos liuteronų galvose paliko tik medaus uogienės likučius, trukčiojančią akį ir negyvą žvilgsnį.

Energija srūva kaip potvynis. Kur tas aukšto intelekto popiežius su savo suicido gauja, kur jie čiulpia vienas kito savimeilę ir garbina flagelancijos saulę? Aš ir mano armija privers jus gerti rūgštų geltoną vandenį, ant jūsų kelių. Išganytojo dieninė apgaulė, pripildyta dideliais dantų pastos tubeliais, nepadės nei jūsų kaip cukraus kubeliai krentantiems dantims, nei bemiegiams ir belaikiams kankinio veidams.

Mes esam naujas serumas, naikinantis ligas. Ir visi paprasti gyvūnai taps reti, kai įsiūbuosim vandenyną ir priversim jį apsisukti du kartus ratu. Vorams-krikščionims, gyvatėms-katalikams ir mažoms pelėms-liuteronams apsisuks galvos ir jie parkris ant žemės. Gamtos šauksmas išsprogdins jų smegenis, paskandindamas juos į nežinomybę.

Žemė išmirs nuo augančio troškulio, bet lietus ir vėl lis ant išdžiuvusio smėlio. Ir kiekvienos išlikusios rūšies daigelis išsprogs jėga bei ieškos paguodos žudydamas insektus silpnesnius už save.

Gyvieji sugrįžo į tėvynę, nomadai įsikūrė stabiliam gyvenimui, krikščionys parsigavo atgal į Romą, bet aš nesuradau nei Edeno sodų, nei Kristaus. Manekenai susisuko į savo kokoną, Sputnikas pasiliko savo orbitoj, didieji baltieji sugrįžo prie koralinių rifų, geiša užmynė ant permirkusio stulgio.

Viskas buvo kaip anksčiau, ir faraonai žudė savo pirmagimius sūnus, Gerasis Viešpats Jėzus Kristus sugrįžo pas savo kekšę, kekšė sugrįžo į Babiloną. Naujai išrinktas popiežius grįžo prie šelpimo, ir Santa parskrido į šiaurės ašigalį. Judas parkako į Nazaretą, ir prezidentas atgal į savo reaktyvinį lėktuvą. Varnas parskrido į Hadą, ir hermafroditiniai gėjai sugrįžo atgal į aštuntą dešimtmetį. Dendis  sugrįžo į Vakarų Australiją, ir negyvieji nuėjo tiesiai į gimimą. Viskas 360 aplink savo ašį.

Mes buvom permirkę rūgštyje, visada gyrėme kritimą ir žlugimą, garsą kadentinių sparnų, net nukapotais beveik nuogais auksiniais sparnais mes vis tiek stovėjom iš aukšto. Bet tiesa yra ta, kad mūsų didybė raudojo ir bijojo savo tuščio norų šulinio.

Mes esam balti zombiai, prirakinti grandinėmis prie savo paties mirties. Dekada komatozinio vaikščiojimo per miegus ir jokios spindinčios šviesos mūsų akyse. Mes nudažėme visas duris juodai kaip biblija: krauju, ašarom ir trumpa romantika. Jeigu atsiras šviesa, mes, - antikristai, mefistai ir antžmogiai, -  ją susigrąžinsim.

Laikas ją susigrąžinti!





00: 02 A. M.
2007-08-19 00:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-19 22:06
maksas
tikrai buvo smagu skaityti 1- ą stulpelį. Aš, autorių kolektyvo vietoje, rašyčiau taip ir toliau - proklamacijom, o skaitytojas tegu pasidaro išvadas. Gaila, bet autorė nusprendė primityviai pamokslauti. Nuobodu, kadandi tai aš nesyk girdėjau Viršuliškių žydų kapinėse naktį iš savo draugų: gelezhinio, zwambalo ir ttt
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-19 14:59
Morta
*pritariu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-19 14:58
Morta
Priteriu Karoliukų rinkėjai - keiksmų mažiau, esmė ta pati:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-19 08:32
Lisitėja
HUNTING HIGH AND LOW nereiškia Medžioklė tarp aukšto ir žemo. Tai reiškia ''IEŠKOTI VISUR''. Kažkoks satanizmas... Na, bent jau keiksmų ir nešvankybių pastebimai mažiau ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą