Labai (ne)rimtai

Mano vardas be galo paprastas. Netgi banalokas. Susideda iš keturių garsų, jį lengvai ištaria vaikai ir užsieniečiai. O tardami džiaugiasi ir šypsosi, ir vėl džiaugiasi, o paskui juokiasi - kaip lengva ištarti tavo vardą!
O aš lieku patenkinta, laiminga ir galiu net paskraidyti virš žolės tartum Dievo karvytė - kaip gera turėti tokį lengvą vardą!
O štai Juoka Ana mane vadina Mergaite.
- Kodėl? - klausiu.
- Todėl, - atsako ji ir nuščiūva, lyg klausydamasi kaip pro šalį nenumaldomai bėga laikas.
O aš nuščiūvu, bandydama suprasti jos mintis. Arba paprasčiausiai, įsižeidusi.
Nesuprantu, kodėl esu Mergaitė. Gal Juoka Ana jaučiasi labiau Moteris nei aš? Ką reiškia tas „Labiau“? Ar tai susiję su kokia nors ypatinga vidine būsena, kurią patirti geba tik Juoka Ana?
Iš nekantrumo imu spragsėti pirštais. Juoka Ana įtemptai kažką stebi danguje, paskui jos veidą netikėtai nušviečia džiaugsmas. Ji pašoka ir nubėga, plasnodama nėriniais.
Pradingsta už kampo.
Jos vietoj lieka auksinis dulkių ir kvepalų debesėlis.
Plūduriuoja.
Nesisklaido.
Kaip įkyrus prisiminimas apie praeitos žiemos vienatvę.