Tyla. Aš perbridau per jūrą. Aš tyliai verkiau krante. Skausmas lyg šaltis persmeilkė mane...
Jis basom pėdom ėjo per smėlį, o aš tik laukiau, kada dangus pasrus krauju, bet veltui...
Ir niekas nebuvo kaltas, kartoju aš sau... Bijau savo murzino sapno, kuris man kvepia mirtim. Tik tu niekad nebijai suklysti, o aš...
Sulaukiau tavęs, palietei mano petį ir išsigandus atsisukau ašarotom akim pažvelgiau į tavo stiklines akis, man atrodė, kad ši akimirka lyg stiklo taurė suduš nevekšliškai numetus mano žvilgsnį.
Tamsa skverbėsi į žemę, ji tilo, paukščiai kartu su ja verkė, o jūra ošė. Mano mintyse atsiradai tu.
Savo rankose jis nešė šlumą, aš jaučiau ją savo rakose.
Tada nebuvo melo, nes tada buvo pradžios pabaiga.
Tu išmokei mane mylėti, pabėgti į pasaulį, kur aš ir tu juokiamies, bėgam palikdami smėly pėdas...
Nuo tada verkiau ne aš, o jūra, nes saulė mirė raudoname savo kraujyje.
Mano meilė lyg nebyli jūra- ji gili ir didelė. Mano širdis. Joje vis tiek trošku... Suteik bent lašą dar ir leisiu tau suprast, kur baigesi jūros ir dangaus ribos.
Dangus tiek daug pasako.