Pastaba. Šis kūrinys - alternatyvi istorija. Parašytas 1996 m., veiksmas vyksta - 2000 m.
Užduotis
Tavo knygutėje – jau trisdešimt trys atžymos. Ką tai reiškia? Tai labai paprasta – trisdešimt trys užmušti žmonės. Tai daug ar mažai? Keistas klausimas. Ir net kvailas klausimas. Seniems asams tai visai nedaug. Jūsų būryje yra ir virš šimto skaičiuojantys. O vienas – Muzikantas –jau ir virš dviejų šimtų. Motinai gi vienas vienintelis užmuštasis – daugiau negu visas Pasaulis.
Sausas pokštelėjimas – ir per optinį taikiklį tu iš tolo matai, kaip griūna maža figūrėlė. Kas tai/ Tau tai –tik Taikinys.
Taikinys numeris vienas. Tu jo niekada nemėgsti prisiminti. Kodėl? Labai paprasta –tai pirmasis tavo užmuštas žmogus. Tai buvo gal dvidešimt penkerių metų leitenantas. Tiek apie jį težinojai. Daugiau tau ir nepriklauso žinoti. Daugiau turėjai žinoti tik – vietą, laiką, atpažinimo bruožus, atsitraukimo planą. Viskas.
Jis stovėjo gal už dvidešimties metrų. Tikra dovana kiekvienam snaiperiui. Žinoma, ir pavojus būti pastebėtam. Bet iš tokio atstumo prašauti… Tai absoliučiai neįmanoma.
Tu jį dažnai sapnuoji. Velniai griebtų, kodėl tokios mėlynos jo akys/ Ir toks vaikiškas veidas? Jis lėtai lėtai atsisuka į tave. Žinoma, tavęs nemato. Tu puikiausiai užsimaskavęs krūmuose, nepastebimas net per porą metrų. Žiūri. Nusišypso. Kodėl, velniai griebtų, kodėl jis nusišypsojo?! Gal dėl to, kad pavasaris? O gal šiaip linksma buvo? Kodėl nesusiraukė, kodėl nesusikeikė? Kiekvieną naktį sapnas – šypsena, šūvis, nuostaba veide ir – lėtas lėtas, tarsi po vandeniu, kritimas. Guli aukštielninkas. Atsitraukimas.
Dabar gi – trisdešimt ketvirtoji užduotis. Vadas skaito :”vieta – Paragių pamiškė, koordinatės –36-18-7. Laikas -2000 metų balandžio 30 diena 6.00 valandos –gegužės I diena, 23.00 valandos. Objektas –priešo žvalgas. Apranga – civilinė. Tikslesnės detalės nežinomos. Greičiausiai su kuprine arba maišu. Be ginklo. Ūgis –apie 175 cm. Lytis –moteriška./…/”
Gal dvidešimt sekundžių praeina, kol suvokiu – man teks nušauti moterį. Iš pradžių jokių ypatingų emocijų. Tik mintis –“moters dar neteko nušauti”. Po kiek laiko…Kažkas…
-Kiek metų?
-Nesupratau, viršila.
-Kiek metų … objektui?
-Nežinau. Apie dvidešimt. O kodėl tave tas domina?
-Na… kad nesumaišyčiau…
-Eik jau, eik jau, viršila. Kad būtų pirmoji užduotis… Dabar gi tu – gana patyręs snaiperis.
Vieta
Lynoja. Tiek ilgai būnant pasaloje, tas nelabai malonu. Bet ką padarysi. Būdavo žymiai prasčiau. Pavyzdžiui – gruodžio mėnesį, per šlapdribą. .
Nors ničnieko dar nematyti, bet guliu savo vietoje. Vaikščioti nepatartina. Nors taip norėtųsi pramankštinti kaulus. Bet tam yra specialūs pratimai gulint. Išsitiesi… Sutrauki raumenis… Staigiu judesiu atpalaiduoji. Po truputį vertiesi ant vieno šono… Ant kito… Kelis sykius užsimerki ir atsimerki. Pažiūri dangun, į debesėlius… Tik nereikia per daug įsijausti. Kad nepražiopsotum objekto… Objektės…Kvailas juokas.
_ _ _
Nustojo lyti. Išsigiedrijo. Nuostabus pavasaris… Nuskinsiu šalia žydinčios ievos šakelę ir padovanosiu Jai… Ne – taip nieko nebus. Padėsiu Jai ant krūtinės, kai gulės nušauta… Tpfu! Nuo ilgo gulėjimo visai galima kvanktelėti. Nereikia atsipalaiduoti… Žiūrėk. Stebėk. Kvėpavimas lygus, mintys plaukia palengva, palengva…
_ _ _
Temsta. Tuoj visai sutems. Naktis – tikrai netinkamas metas vykdyti užduotims. Kas, kad yra naktinio matymo prietaisas. Jei Ji praeis kur toliau, gali ir nepastebėti. Juk Jos maršruto kelias žinomas tik apytiksliai. Naktis –labai pavojingas metas snaiperiui. Guli beveik nejudėdamas, o jei dar nešalta, tai nė nepajusi, kaip užsnūsi. Ir jokio čefyro negalima gerti, nei kitokių tonizuojančių dalykų – tai didžiausias snaiperio priešas. Tu turi būti ramus, širdies ritmas –lygus, negreitas… Daugiausiai, ką gali sau leisti – atsiklaupti. Atsistoti –irgi nepatartina. Nors žinojau ne vieną snaiperį, kuris pasaloje ir vaikščioja. Tiksliau, žinojau. Dabar jie jau nebegyvi.
_ _ _
Pagaliau aušta. Gegužės pirmosios rytas. Aušra –labai pavojingas laikas. Labiausiai ima miegas. Nepasiduoti…nepasiduoti…
Kas ten?! Ji?! Staigiai nuleidžiu keitiklį. Kas ten? Akyse kažkoks rūkas, galvoje ūžia. Šiaip ar taip, šioje vietoje jau visą parą pragulėjau, nė karto neatsistojęs. Bet kas ten? Įsižiūriu –ogi stirna. Vidury lauko. Kuo puikiausiai matosi. Kada ji išėjo iš miško? Kodėl nemačiau? Buvau užsnūdęs? Kiek laiko? Velniai griebtų! Tikiuosi, nepražiopsojau Jos?! Tikiuosi…
_ _ _
Saulė jau gana aukštai. O jei objektas nepasirodė? Viskas labai paprasta – jei nepasirodys iki 23.00 valandos, aš traukiuosi iš čia – pagal užduotį. Numatyti visi variantai – kontrpasala, priešo ataka, nelaisvė, kito svarbaus objekto pasirodymas… Visi variantai. Tau nieko nereikia galvoti. Tu tiksliai žinai užduotį, visus variantus, tad veiki tarsi skaičiavimo mašina – įvyko tas ir tas – darai tą ir tą. Viskas aišku.
Įvykdymas
Ji pasirodė. Iš tolo sunku buvo suprasti, kas tai, bet aš jau žinojau,
kad tai Ji. Snaiperis (bent jau tikri snaiperiai) visada jaučia tai. Palengva nuleidžiu keitiklį… Apskaičiuoju Jos maršruto kryptį. O tai be galo paprasta – ji eina lauko takeliu, ir niekur iš jo nesiruošia iškrypti.
Šausiu, kai iki Jos liks šimtas metrų. Nes tai trumpiausias atstumas iki takelio – toliau jis suka dešinėn ir nutolsta. Lėtai pasislenku – taip, kad atsigulčiau beveik statmenai šūvio krypčiai – šauti patogiausia, galvą ir šautuvą pakreipus į šoną. Patogiai įsitaisęs, toliau seku objektą. Iki jo penki šimtai – penki šimtai dvidešimt metrų. Metro tikslumu atstumą kol kas sugebu nustatyti tik iki šimto metrų…
Ji artėja… Jau įžiūriu – apsivilkusi pilkos spalvos puspalčiu, ant pečių – žalia kuprinė… Viskas atitinka. Gelsvi plaukai – susukti kuodu ant pakaušio. Neįžiūriu veido. Nemėgstu žiūrėti per žiūroną – o ir nepatartina – stiklo blykstelėjimas gali išduoti.
Liko trys šimtai keturiasdešimt metrų.
Kvėpuoju lėtai lėtai. Atsargiai apsižvalgau. Niekuomet negalima viso dėmesio sutelkti tik į objektą – taip bet kas gali iš kitos pusės prie tavęs prisiartinti per kelius žingsnius. Viskas ramu. Vėl stebiu ją – du šimtai penkiasdešimt. Vis dar neįžiūriu veido.
Ji sustoja. Pasilenkia. Ką nors pamatė? Įdėmiai stebiu. Ji… taip, taip – Ji skina gėles. Nebereiks man nešti – pati prisiskynė. Tpfu!- ir vėl tos mintys! Pagaliau pajudėjo… Du šimtai metrų. Neskubėdamas keičiu taikiklio padėtį – niekuomet negalima iš anksto nustatyti kokios nors padėties –nes nežinia, kuomet iš tiesų reiks šauti. Viskas turi būti tikslu ir iš anksto apskaičiuota.
Šimtas šešiasdešimt… Jau… Jau nebetoli. Nori to ar nenori, bet širdies ritmas tankėja. Kiek kartų beeitum į užduotį, kitaip nebūna. Kaip artistui – į sceną.
Šimtas keturiasdešimt penki… Dar sykį apsidairau. Ramu. Mergina vis artėja. Šimtas trisdešimt…
Šimtas dvidešimt penki… Ji neskubėdama žingsniuoja, mojuodama ką tik nusiskinta gėlių puokšte. Dabar jau įžiūriu jos veidą – platų, bet šiaip gana gražų. Na, smulkiai iš tokio atstumo vis tiek negalima apžiūrėti.
Kodėl aš turiu Ją nušauti? Ką ji padarė? Nežinau. Žinau tik tiek, kad ji – priešo žvalgas. Ir dar žinau, kad snaiperiams užduočių be reikalo neskiria. Bet…kodėl – kodėl būtent man įsakė Ją nušauti?! Ar negalėjo to padaryti labiau patyrę – Muzikantas, ar Lordas? Nežinau… Galų gale dabar tikrai ne laikas tai svarstyti. Šimtas penkiolika…
Šimtas dešimt. Ji eina gana lėtai, tad iki šūvio liko gal penkiolika sekundžių. Galybė laiko. Dar skubiai apsidairau- grynai instinktyviai. Ramu. Dabar jau dėmesys – tik Jai. Šimtas šeši.
Taikyti geriausia į ausį. Jei objektas pasisukęs tiesis į tave – tuomet – į tarpuakį. Taip patikimiausia. Dabar jau žvelgiu pro taikiklį. Pirštas švelniai liečia nuleistuką. Šimtas keturi.
Šūviui turėsiu dvi-tris sekundes. Nes paskui Ji pasisuks nepatogiu kampu, ir tada bus sunkiau pataikyti. Šimtas du.
Šimtas. Jau. Dabar sekundžių dalys. Aš ir šautuvas – tai vienas kūnas – dabar nebejaučiu nė buožės, nė uokso, nebematau nė taikiklio, kuris jau nustatytas tinkamon padėtin. Mes dabar – tarsi kentauras – pusiau žmogus, pusiau šautuvas. šūvio momentu snaiperis niekuomet netaiko pro taikiklį – jis jaučia šūvio momentą ir jaučia taikinį. Ir, žinoma, pataiko. Nes šūvio momentu į vieną kūną suauga šaulys, šautuvas ir taikinys. Ir dabar aš pajutau merginos šilumą, pajutau jos kraują sruvenant mano gyslomis, aš pats pasijutau ta mergina. Pajutau gėlių kotelius, liečiančius mano delną. Pamačiau pavasario žalsvuma pasidengusį mišką, iki kurio buvo ŠIMTAS metrų, pradėjo kutenti papilvę – o taip būna tik prieš pavojų. Dar spėjau pajusti kuprinės diržus, slegiančius pečius.
Aš susiliejau su šia mergina, ir trumpą akimirką patyriau didžiulį malonumą, lyg būčiau su ja suartėjęs…Aš niekuomet nepateisinu tų, kurie žudo iš malonumo, bet aš juos suprantu…
_ _ _
Mano vardas – Ieva. Šitas miškas man labai nepatinka. Kodėl, nežinau. Jame kažkas…kažkas grėsminga… Nė pati nežinau, kodėl. Iš tikro jokio pavojaus neturėtų būti – Vasilijus užtikrino, kad viskas kuo puikiausiai numatyta ir priešas niekuomet nė neįtars, koks stiprus agentas vaikščioja jo užnugaryje. Bet… Štai – pamiškėje žydi ieva – mano vardo medis. Jis puikus. Taip norėčiau nusiskinti šakelę… Staiga prisimenu Robertą, Joną, Artūrą. Jie nebuvo mano draugai. Iš tikro tik aš nudaviau jų draugę. Jie patikėjo… Ir dabar visi nebegyvi. Puikiai atlikta užduotis. Aš matau jų veidus. Ir matau dar vieną veidą… Kas tas vaikinas? Aš jo nepažįstu. Bet jaučiu, kad jis man be galo artimas… Labai artimas… Nė pati nesuprantu, kodėl. Jis…
_ _ _
Laikas šauti. Jis tuoj pasisuks, ir tada bus žymiai sunkiau. Ji sustojo. Pasuko galvą link manęs. Žiūri. Tiesiai į mane. Žinoma, manęs nemato. Bet… Aš nenoriu šauti jai į tarpuakį. Jos veidas rodosi tobulas – nesinori gadinti. Ir tada ji lėtai lėtai pasuka galvą atgal. Dabar matau jos ausį – jaučiu į ją įvertą mažytį auksinį auskariuką.
Laikas. Šauti reikia tarp iškvėpimo ir įkvėpimo, nes tik tuo momentu šautuvas visiškai nejuda. Dar reikia stengtis nuleistuką paspausti tarp dviejų širdies dūžių – nes tokiu momentu širdis vis tiek tankiau plaka, ir net šis menkas virptelėjimas gali bent milimetro dalį nukreipti šautuvą, ir tuomet pataikymas nebus tikslus. Taigi, šūvio momentas numatytas sekundės dalies tikslumu, ir čia nebėra laiko galvoti – atėjo momentas, ir pirštas pats spusteli…
Trenksmas. Ji lošteli atgal, bando lyg pasukti galvą į mane, bet jau nebegali… Ir lėtai lėtai smunka žemyn…
Jaučiu trūkinėjant saitus, dar prieš sekundės dalį taip tampriai siejusius mane su mergina. Ji jau guli aukštielninka. Man pradeda skaudėti kairę ausį. Dar niekuomet nebuvau taip įsijautęs į šūvį. Dabar Ji taip gražiai guli – reiktų ant jos aukštos krūtinės padėti ievos šakelę… Bet, žinoma, taip nepadarysiu. Dar taip nebuvo, kad snaiperis eitų prie savo aukos. Nebent taip būtų numatyta užduotyje. Arba jeigu auka gyva, ir aplinkybės leistų ją pribaigti. Bet šiuo atveju man tikrai nereikėjo prie Jos prieiti. Ji tikrai buvo negyva.
Štai ir viskas. Jokio palengvėjimo nejaučiau. Jo ir negali būti.
Atsitraukimas
Dažnai snaiperiai žūna, grįždami iš užduoties. Nes jie atsipalaiduoja. O tai labai neteisinga. Nes jei prieš šūvį apie snaiperį niekas nežinojo, tai po jo –tikrai kas nors sužino. Aš, žinoma, nekalbu apie tuos atvejus, kuomet snaiperį persekioja. Tuomet jis, savaime suprantama, neatsipalaiduos. Bet kaip ten bebūtų, atsipalaiduoti niekuomet negalima.
Skubėti irgi nevalia. Būtina sekti paukščius ir žvėris – jie beveik visuomet išduos pasalą arba persekiotojus. Į kiekvieną smulkmeną kreipk dėmesį. Daug ką galima suprasti tiesiog pasąmoningai, jei tik tam nusiteiksi. Beveik visuomet teisinga – pasiduoti pačiam pirmam nevalingam impulsui. Tik sunku jį pagauti. Jei to nemokėsi, tuomet snaiperiu geriau nebūti.
Aš nušoviau Ievą. Trisdešimt ketvirtoji atžyma tavo knygutėje. Tokia lengva ir plona ta knygutė. O tiek joje telpa… Cha… Tiesiog nesąmonė. Aš – trisdešimt keturių žmonių žudikas. Ši mintis kirba pasąmonėje, bet iš tikrųjų pagalvoti taip nedrįstu. Galų gale tai ir neteisybė. Niekas snaiperių juk nevadina žudikais.
Bet kodėl? Kodėl jie ne žudikai, jei žudo žmones/ Ar todėl, kad ne už pinigus, o iš įsitikinimo? Abejotinas argumentas. Bet taip jau yra – snaiperiai yra snaiperiai, o žudikai – žudikai.
Juk snaiperiai ne į žmones šaudo, o į taikinius. Judančius. Į Ievą. Įdomu, ar turėjo ji kokį draugą? Tikriausiai. Jis, turbūt, gailėsis. Bet nieko – praeis kiek laiko, Ir jis susiras kitą. Reikia tikėtis, normalią merginą, o ne vėl kokią agentę, Nes tada tektų ir ją nušauti. Ir jis, turbūt, būtų visai išmuštas iš vėžių. Ir nebenorėtų trečios ieškoti.
O gal tas Vasilijus ir buvo jos draugas? Tuomet viskas paprasčiau – nes anksčiau ar vėliau ir jis bus sunaikintas. Vadinasi, aš padariau jai neblogą paslaugą – nes ji žuvo anksčiau už savo mylimąjį, ir jai neteks dėl to sielotis.
Velniai griebtų. Per daug minčių. Ir dar tokių kvailų. Dabar svarbiausia – atsitraukimas. Nes kitaip galiu žūti. Ir maža tikimybė, kad žūsiu taip gražiai, kaip Ieva. Tad reikia saugotis – ir veikti griežtai pagal planą.
_ _ _
-Tamsta majore, užduotis įvykdyta. Objektas sunaikintas gegužės pirmąją, 13.20.