Pranešimas (10)

Birželio 1 d.

- Viešpatie, atkeliavo pasiuntinys nuo Tragado, - sušvokštė Gladinas dvilinkas įslinkęs į palapinę.
  Sėdėjau prie stalo alkūnėmis pasirėmęs į išskleistą žemėlapį. Milijono gyvenotjų migracija yra sudėtingas procesas, o nykštukai nepažįsta rašto. Tragadas vadovauja priešakiniams būriams, kurie jau geras mėnuo yra pasiekę Nemuno kairįjį krantą ir ten kaupia maisto atsargas. Pats esu tik penkiasdešimčia kilometrų piečiau, su moterimis, vaikais ir šimto tūkstančių kariuomene. Likę trys šimtai tūkstančių dengia mus iš flangų ir užnugario. Todėl pasiuntiniai su atmintinai iškaltu pranešimų ir nurodymų tekstu yra vienintelis būdas palaikyti tvarką ir organizaciją. Bent jau tol, kol pasieksime Baltarusijos stepes. Tada logistika palengvės, keliausim kompaktiškai ir sparčiai, nes per du mėnesius privalom pasiekti Uralo kalnus. Ten mūsų laukia karas. Dabar gi, einant per miškus, tenka išsklaidyti pajėgas taip, kad Eilinams nekiltų noro sukčiauti. Jie tiekia mums maisto atsargas, kurios keliauja į Tragado ruošiamą tarpinę stovyklą, o kitos armijos rūpinasi, kad kiekviena Eilinų gentis įvykdytų savo įsipareigojimus. Ir visa tai žygio ritmu. Todėl pastarąsias kelias savaites miegu mažai, esu piktas. Taja, Kalas ir Sergejus laikosi nuo manęs atokiau, nes naudos man iš jų mažai. Tik vakarais, kuomet visa kavalkada sustoja nakvynės, susitinkam vakarienei.
- Tai įleisk jį, ko lauki, - suniurzgėjau Gladinui. Tas nusilenkė, ir įstūmė į palapinę suplukusį nykštuką sutaršyta barzda. Šis krito kiūpsčias ant grindų ir sustingo.
- Kalbėk be įžangų, - liepiau vėl grįždamas prie žemėlapio.
- Vadas paėmė į nelaisvę Krajadų žvalgus jų nenužudė kaip ir liepė viešpatis elgtis su visais netikėliais ką įsakysit, - išbėrė kaip žirnius pasiuntinys.
Oho… Krajadai? Nieko sau naujiena.
- Stok! – liepiau gulinčiam nykštukui. Tas krūptelėjo, bet liko gulėti, - Stok sakau, nebijok.
Nykštukas atsistojo, bet akių į mane nepakėlė. Kaip visada.
- Ar matei Krajadus?
- Taip Viešpatie….
- Kiek?
- Trys…
- Kodėl juos paėmėt į nelaisvę?
Nykštukas slopiu balsu išbėrė:
- Vadas paėmė į nelaisvę Krajadų žvalgus jų nenužudė kaip ir liepė viešpatis elgtis su…
- Gerai, gali nebetęsti, - atsidusau.
  Nebe pirmas kartas, kai pasiuntiniai nesugeba daugiau nieko pasakyti apart pačios naujienos. Sergejus, mėnesį praleidęs kartu su mumis nusprendė, kad mano asmenybės bruožai ir Nykštukų pasaulėžiūra yra be galo keistas derinys. Anot jo, būdas, kokiu aš juos pavergiau, greičiausiai nubrėžė aiškią ribą tarp to, ką jie galvoja ir jaučia, ir to, kaip jie sugeba išreikšti savo mintis mano akivaizdoje. Jis sako, kad religinė baimė, kurią nykštukams kelia mano buvimas pasaulyje, juos verčia suspenduoti savo sąvastį kai jie asmeniškai susiduria su manimi. Kai nelieka sąvasties, nelieka nieko. Pasiūliau jam susikišti tą idiotišką teoriją į užpakalį. Viskas, mano nuomone, yra paprasčiau – nykštukai yra labiausiai užsidariusi tauta, kokią tik man teko sutikti. Aš įsibroviau į jų tarpą, bet taip ir likau svetimas. Jei žinotų, kad gali mane nužudyti, krisčiau tą pačią akimirką. O dabar jie priversti vilkti mano jungą taip, kaip leidžia jiems jų ribotas protas.
- Perduok Tragadui: atvesti Krajadus pas mane gyvus ir sveikus. Eik.
Nykštukas atatupstas išnyko iš palapinės.
  Ko gero, per šiuos mėnesius pasensiu dešimčia metų, ne mažiau. Bet kur man dingti su tokiu kūnu? Tikras prakeikimas. Jeigu tik paaiškės, kad galiu persikelti kartu su Taja ir Kalu, tuoj pat tą ir padarysiu. Nes gyventi su šita tauta aš neturėsiu jėgų. Ketveri metai jau dabar yra per daug. Keliauju į Uralą kaip prie vartų iš kalėjimo. Bet jeigu paaiškės, kad esu nuteistas iki gyvos galvos… Nenoriu apie tai galvoti. Kalas su Taja neatmeta nei vienos, nei kitos galimybės.
  Mes juos sutikome prieš savaitę, kaip ir buvo tartasi, prie tos pačios olos. Taja atrodė taip pat: nesimpatiška Eilinų mergina. Kalas šį kartą pasirinko Lenmano išvaizdą. Žinojo, niekšelis, kad man sunku bus pasiekti jo nosį. Abu drovūs be galo. Jie visiškai priklausomi nuo mūsų valios, jeigu nori pereiti iki kito portalo. O mums su Sergejum tai buvo puiki proga sudėti taškus ant i. Bet, pasirodo, ne viskas taip paprasta.
- Žinojau, kad klausinėsi, - atsakė Taja pirmą vakarą, - nes turėjau progos pažinti tavo tamsiąja pusę. Žinau, kad jeigu neatsakysiu, neturim šansų pasiekti kito portalo. Papasakosiu ką žinau, bet perspėju, Džeimsai, kad nesitikėtum atsakymų, kurie tau leis viską suprasti. Nes mes patys daug ko nesuprantam. Taigi, klauskite…
- Kas yra sektoriai? – Nusprendžiau negaišti laiko įžangoms. Sergejus sunkiai atsiduso, kumšelėjau jam į šoną.
- Kalai? – paklausė Taja
- O varge, kodėl aš? – sumurmėjo Kalas pats sau, bet nesispyriodamas, kantria veido išraiška atsakė, - Nežinom. Gali būti, kad tai kažkas panašaus į realybės modeliavimo zonas. Kažkada seniai mūsų sektoriaus Žemėje buvo atrastos teleportacijos technologijos. Vieno komercinio teleprotacijos seanso metu vietoj teleportacijos į Marsą viena grupė tiesiog išnyko. Paaiškėjo, kad dėl procesoriaus broko neteisingai buvo atliekami veiksmai su dvidešimtu skaičiumi po kablelio. Konvertacijos diapazono paklaida… - Kalas pasižiūrėjo į mane ir atsiduso, - … tiek to. Vienu žodžiu, paaiškėjo, kad dėl tos paklaidos galima nukeliauti velniai žino kur. Eksperimentuojant su skirtingo konvertacijos-teleprotacijos diapazono dažniais pavyko atrasti dvidešimt keturias visatas. Visur ta pati Žemės planeta, bet skirtingi geologiniai periodai, kai kur skiriasi gamtos dėsniai, laikas slenka nevienodu greičiu, skiriasi biosfera, skirtingi metabolizmo ciklai ir taip toliau ir panašiai. Pas mus dominavo teorija, kad atrastas būdas keliauti į alternatyvius pasaulius. Bet yra grupelė atsaklūnų, kuriai priklausom mes su Taja. Dvidešimt keturios visatos ir nė viena daugiau. Kodėl dvidešimt keturios? Ar gali tokių alternatyvų medis šakotis baigtiniu skaičiumi? Jeigu taip, kodėl, vis tik, dvidešimt keturios? Po kurio laiko išnyko trys visatos. Tiesiog į jas niekas nebegalėjo patekti. Vėliau, jų teleportacijos diapazone atsirado kitos trys, su visai skirtingomis charakteristikomis. Vėliau išnyko šešios, viena po kitos. Tačiau laikui bėgant jų diapazonuose vėl atsirado kitos. Vėl su kitokiomis charakteristikomis. Kas buvo įdomiausia, kad tose naujai atsiradusiose visatose Žemėje galima būdavo rasti ir labai pažengusių civilizacijų, ir visiškai beviltiškų. Tiesiog taip, iš karto bac, ir keliauja po visą saulės sistemą vos tik atsiradę. Suskaičiavom penkioliką visatų, kurios esti nuolatos. Vėliau tapo dar įdomiau. Paaiškėjo, kad susisiekimas su visatomis priklauso nuo teleportacijos vietos. Tarkim, jūs su savo visata susisiekiat konkrečioje šiots Žemės Karpatų vietoje. Tiksliau, Padaras turi priėjimą prie šitos visatos per konkrečią geografinę vietą. Mes – kitoje. Jos tarpusavyje taip ir susiraizgiusios…
- Stop, - pasakiau, - ar žinojote apie mūsų visatą anksčiau?
- Nepertraukinėk, dėl dievo meilės, - suburbėjo Kalas, - prieisim. Dar paaiškėjo, kad kai kuriose Žemėse yra vietų, per kurias galima patekti į daugiau nei dvidešimt keturias Visatas. Atradom dar penkioliką…
- Tai ką, jeigu mane teleportuotumėt iš čia, kur stoviu, o Džeimsą iš ten kur jis, mes atsidurtumėm skirtingose visatose? – Įsiterpė Sergejus
Kalas atsiduso:
- Taja, tu pati ir pasakok, gerai?
- Ne, Sergejau, - atsakė Taja, - keista, bet iš tikrųjų teleportuotis galima ne iš tiek jau daug geografinių taškų. Dėsningumų niekas iki šiol nesupranta. Mes manom, kad pavyko atrasti visus įmanomus teleportacijos taškus visose visatose.
- Gal blogai ieškojot? - paklausiau
- Mes tam sugaišom daug laiko, - atsakė Kalas, - pas mus juk tęstinio metabolzimo algoritmai, pameni? Galim sau leisti kruopščiai dirbti…
- Ir kiek gi laiko dirbot? – paklausė Sergejus
- Man trys tūkstančiai metų mano sektoriaus laiku, Tajai virš devynių tūkstančių, ji gimė tuo metu, kai pavyko atrasti pirmąją ne mūsų visatą…
Mes su Sergejum susižvalgėm.
- Skamba nelabai įtikėtinai…- lėtai atsakė Sergejus
- Neturim tikslo įtikinti, - atsakė Taja, - jūs norit žinoti, mes sakom ką žinom. Pasakojimas mūsų, interpretacijos jūsų.
- Gerai, gerai, tikiu, - įkišau savo trigrašį, - tęskit.
- Taigi, - estafetę vėl perėmė Kalas, - mes esam atskalūnai. Netikim alternatyvių pasaulių teorija. Mums atrodo, kad visos taip vadinamos visatos yra dirbtinai sukurtos. Pagrindinis argumentas – baigtinis skaičius. Neatitinka kvantinių… tiek to, nesigilinkim, gerai? Vadinam jas sektoriais. Taigi, štai tau atsakymas, kas yra sektorius.
- Gerai, iš kokio mes sektoriaus?
- Nestabilaus, - trumpai atsakė Taja,  - mes jį numeruojam 353486K4L. 353486K yra teleportacijos diapazono akronimas, 4L ketvirtas laisvas sekotrius. Šito sekotriaus kodas, 5K5L, turi tokią pačią prasmę.
- Ar esat buvę pas mus?
- Oi, ne…- sukikeno Kalas, - aš asmeniškai nebuvau. Bet yra buvusių. Iš tiesų, nieko ypatingo.
- Na…., - sumurmėjo Sergejus, - gal tur ir teisus, bet…
- Gerai, grįžkim prie jūsų teorijos, - nutraukiau Segejų, - Ne laikas ginti sektoriaus garbę. Kas, jūsų manymu, ir kam sukūrė tuos visus sekotrius?
- Vat čia ir yra pats įdomumas, - nusijuokė Kalas, - mes neturim žalio supratimo. Bet norim sužinoti. Jūs mums sujaukėt smegenis, tiesą pasakius. Teleportacija iš Jukatano jūsų sektoriuje nėra įmanoma. Jūsų Padaras atidarė visiškai naują kanalą, vaizdžiai tariant. Mūsų kolegos patikrino….
- Tu nori pasakyti, kad kažkas neseniai pabuvojo Jukatane? - pašoko iš vietos Sergejus.
- Na, tu norėjai paklausti, ar jūsų sektoriaus Jukatane? O kurio sektoriaus laiku? – paklausė Kalas.
- Mano sektoriaus laiku – pratarė Sergejus.
Taja su Kalu susižvalgė. Kalas papurtė galvą. Taja prikando savo lūpą ir atsakė:
- Kažkas blokuoja priėjimą įprastais diapozonais prie Jūsų sektoriaus. Jis neišnyko, į jį teleportacija vyksta, bet… teleportuojami permetami atgal. Tas jūsų Padaras yra unikalus reiškinys. Mes nežinom, ar jis tai daro, bet panašu, kad taip… Alternatyvių visatų šalininkai sumaištyje. Dabar mūsų teorija didžiąjai daliai atrodo labiau pagrįsta jau kelis šimtus metų mūsų sketoriaus laiku, ir įvykis su jūsų sekotriumi didžiąja dalimi prie to prisidėjo, nes…
- Kiek laiko? – pakartojo Sergejus savo klausimą sustingusiu veidu
- Kas kiek laiko? – nesuprato Kalas, bet sumosavo rankomis, - aaa, supratau… Vieneri metai šiame sektoriuje atitinka apie šimtą metų mūsų sektoriaus laiku ir apie tūkstantį jūsų.
  Sergejus nieko neatsakė. Aš negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau, todėl atsargiai paklausiau:
- Vadinasi, jūs keturis šimtus metų kantriai laukėte kol mes čia padarysim tvarką?
- Taip, Džeimsai, bet nebuvo nuobodu, patikėk, - atsakė Kalas, - truputį subrendau per tiek metų, - ironiškai nusišiepė.
- O kas jūsų manymu įvyko su mūsų kūnais per keturis tūkstančius metų? - silpnu balsu paklausė Sergejus.
- O kodėl tu manai, kad turi kūną? – savo ruožtu paklausė Kalas – Tavo kūns yra dirbtinės realybės vaisius. Algoritmas, ir dar riboto metabolizmo. Tai, kad tu dar čia, yra negirdėtas stebuklas. Turėjai mirti nuo išsekimo per nepilną parą, kai tik Padaras jus čia teleportavo. Panašu, kad Padaras nulaužė, matematiškai šnekant, tavo sketoriaus algoritmus ir pritaikė tau, bičiuliai, tęstinį. Tik vat kodėl…
- Taigi, kodėl? – paklausė Taja žiūrėdama į mus.
- Kodėl? O kodėl gi ne? – atsakiau jausdamas, kad kyla apmaudo banga.
- Kuo jūs ypatingi, ką? – paklausė Kalas
- Tai tu man atsakyk, tu gyvenai tris tūkstančių metų, o ne aš.
- Mes nežinom, - atsakė Taja, - Kai čia atėjom pirmą kartą, turėjom kitus tikslus. Dabar viskas kur kas sudėtingiau…
- Rezervatas…- staiga dingtelėjo.
- Kas? – susiraukė Kalas
- Rezervatas… Padaras, kai dar gyvenau savo.. sektoriuje, buvo nusiuntęs pranešimą, kad jis kurs rezervatą, tik nepaaiškino kam…Jis daug ko nepaaiškino, net kodėl liepė man perskaityti vieną knygą…
- Nori pasakyti, kad Padaras sukūrė kažkokį rezervatą jūsų sektoriuje? – paklausė Taja
- Darau tokią prielaidą…
Taja papurtė galvą:
- Nemanau. Jūs esate atsakymas. Jeigu jam būtų reikėje tik atkirsti vieną sektorių, kam terliotis su trimis niekuo neypatingais gyventojais?
  Logiška. Žvilgtelėjau į Sergejų. Jis sėdėjo pasirėmęs ranka smakrą. Šiek tiek nustebau. Tikėjausi dramatiškos veido išraiškos, bet jis buvo tiesiog susimąstęs. Pajutęs mano žvilgsnį akių nenukreipė. Kinktelėjau galvą. Mes vienas kitą jau tiek seniai pažįstam, kad kartais žodžių ir nereikia. Sergejus atsisuko į Tają:
- Taja, pasakyk man, ar sunku taip ilgai gyventi ir nenumirti?
Taja susirūpinusi pasižiūrėjo į jį ir atsargiai atsakė:
- Nežinau, ar teisingai suprantu klausimą…
- Jūs nemirtingi, kaip su tuo susitvarkote?
- Susitvarkome? Mums tai įprasta. O kaip susitvarkote jūs, žinodami, kad mirsite?
Sergejus gūžtelėjo pečiais. Taja šuptelėjo:
- Nežinau, Sergejau. Ten, iš kur mes atėjom, kiekvienam gyventojui yra skirtas likvidacijos laikas. Tiesiog tokia tradicija. Skirtingos valstybės turi skirtingas kvotas kiek gyventojų, kokio amžiaus ir lyties yra optimalu. Be to, karai, nepagydomos ligos, nelaimingi atsitikimai… Retas kuris sulaukia likvidacijos…
- Bet kokia vidutinė gyvenimo trukmė?
- Mūsų su Kalu valstybėje vidutinis likvidacijos terminas apie dvylika tūkstančių mūsų sektoriaus metų.
Sergejus švilptelėjo:
- Negaliu įsivaizduoti tokio ilgo gyvenimo….
- Niekas nežino, kiek tu iš tikrųjų gyvensi. - įsiterpiau aš. – Tu Padaro paklausk prie progos.
- Galbūt jums įdomu bus žinoti, kad mes nepažeidžiami tik svetimuose sektoriuose – toliau kalbėjo Taja, - Yra bendras dėsningumas. Priminė kiekvienos būtybės projekcija veikia pagal sektriaus, kuriame ji “integruojama”, algoritmus. Antrinės projekcijos, arba kopijos, yra nepažeidžiamos. Kaip jau supratote, antrinės projekcijos žūtis nelemia originalios projekcijos gerbūvio. Gali žūti tik pirminė projekcija.
- Supratome, - mostelėjau ranka, - aš, asmeniškai, čia esu žuvęs virš keturiasdešimties kartų. Padaras atkakliai grūda mane atgal. Ir tai jums, brangieji, suteikė šansą nukeliauti iki Uralo. Tik vieno nesuprantu – kas jums trukdė padaryti tą patį, ką padarėme mes?
- Įsitikinimai, - atsakė Kalas
- Įsitikinimai? – paklausiau kreivai nusišypsojęs, - Esate švelnūs, pūkuoti ir geltoni? Tikslas nepateisina priemonių?
  Taja su Kalu nieko neatsakė. Žiūrėjau į juos ir negalėjau patikėti. Blefas. Taja įrėmė akis į manąsias, kurį laiką atidžiai žiūrėjo ir galų gale atsakė:
- Džeimsai, esu aplankiusi visus sektorius, įskaitant ir tąvajį, kol Padaras jo neužblokavo. Kiekviename sektoriuje esu mačiusi visuomenes, kurios gyvena vadovaudamosis pačiomis įvairiausiomis religijomis ir filosofinėmis sistemomis. Net pačios primityviausios. Negaliu tau visko papasakoti, tačiau turėtum suprasti vieną dalyką – negali kitų įsitikinimų vertinti remdamasi savo patirtimi. Galbūt tai atrodo neįmanoma, nes kokią dar kitą patirtį apart savosios gali turėti? Tačiau taip, tikslas pateisina priemones, bet tik savo pasaulėjautos rėmuose. Kai kurių ribų negalima peržengti. Jeigu tu žinotum, kokie skirtingi papročiai yra vieno ir to paties sektoriaus ribose, tuomet nedrįstum matuoti visko vienu mąsteliu.
- Tieko to apie tai kada nors galėsit pakalbėti su Juan, - nusprendžiau, kad tai  ne mano galvai, - Tarkim, negalėjote, nors Taro gyvybe rizikavai…
- Aš nebūčiau peržengusi ribos! – paraudusi šūktelėjo Taja
- …ir ta mįslingas Valdanas, - pridūriau žiūrėdamas į Kalą. Kalas kietai sučiaupė lūpas.
- Drąsiau, Kalai, kol nesužinosiu, gali pamiršti Uralą, - paraginau.
  Kalas neramiai sukrutėjo. Pasižiūrėjo į Tają. Mane suintrigavo Tajos veidu perbėgusi pasišlykštėjimo grimasa, bet ji greitai susivaldė. Kalas papurtė galvą ir nusisuko.
- Ką gi, - atsidusau, - negaliu su jumis eiti. Iš tikrųjų liko du klausimai: Valdanas ir tai, ko vis tik jums taip atkakliai reikia Urale. Aiškinu paprastai: kelias ilgas, pavojingas, ir aš nenoriu netikėtumų iš savo bendražygių. Noriu žinoti, ko iš jūsų laukti. Jei tas Valdanas buvo jūsų draugas, o spėju, kad taip, ir jo vardas jums kelia tokias emocijas, man norisi suprasti, ko iš jūsų laukti. Nematau čia Valdano, taigi, ką tu jam padarei, Kalai?
- Aš jį suvalgiau! – įsiutęs suriko Kalas, - patenkintas, šunsnuki tu? Aš jį nužudžiau ir suvalgiau!
- Ohoho, ar kanibalizmas telpa į jūsų pasaulėjautos rėmus?
- Gana! – riktelėjo Taja, - Kalas pasakė, tu išgirdai.
- Taip. Ir labai gerai, nieko čia baisaus. Visada maniau, kad esam kur kas panašesni nei jums tai atrodo. Netgi šnekam ta pačia kalba.
- Anglų kalba žinoma keturiuose sektoriuose. Žinomos ir priežąstys.
- Ir kokios gi jos?
- Atsitiktinė migracija tarp sektorių, tai nuolatinis reiškinys - trumpai atsakė Taja, jos žvilgsnis buvo atšiaurus - noriu baigti šį tardymą.
- Gerai, tuoj ir pabaigsim, - atsakiau, - liko paskutinis klausimas. Ko jums reikia Urale?
- Ar tiki į Dievą, Džeimsai?
- Še tau kad nori. Kas čia per klausimas? Aišku, kad ne.
- Paklausiau, nes mano supratimu tikėjimas tavo sektoriuje yra valios aktas suteikiantis prasmę gyvenimui. Galiu ir klysti, bet taip suprantu. Šito sektoriaus kalnuose, kuriuos vadinate Uralu, mano žiniomis, yra išėjimas iš uždaros trisdešimties sektorių sistemos. Neklausk iš kur tai sužinojau, nepasakysiu. Kalas irgi tylės. Tai svajonė pamatyti, kas yra iš tikrųjų. Mano svajonė. Asmeninė. Mano gyvenimo prasmė. Ar tu manai, kad prasminga gyventi žinant, kad esi kažkieno sapnas?
Velniai griebtų…. O mes čia prie ko? Balsu paklausiau:
- O kam mus Padaras čia atvilko? Kad padėčiau surasti tavo gyvenimo prasmę?
  Taja papurtė galvą ir nieko neatsakė. Tikiu, kad nežino, ir nuo to geriau nepasidarė.
  Tuo pokalbis ir baigėsi. Tarp manęs ir Kalo su Taja ledinė siena. Panašu, kad negalėsiu savęs perlaužti, mano buvę profesiniai įgūdžiai stipresni už norą keistis, nemoku bendrauti su žmonėmis. Bet ar iš tikro noriu keistis? Ne, nenoriu. Tačiau po po to pokalbio supratau, kad šitame sektoriuje likti nenoriu. Ir visuose kituose taip pat. Ar juose rasiu ramybę? Vargu. Eisiu paskui Kalą su Taja, jeigu tik galėsiu. Vėliau tą patį vakarą dar kalbėjau su Sergejum. Jis man pasakė tą patį, ką ir taip žinau – nemoki bendrauti su sau lygiais. O jeigu aš niekada neturėjau sau lygių? Tai suvokimo klausimas, žinau, bet taip jau man yra.
  Sergejus papasakojo, kad Valdanas buvo geriausias Kalo draugas. Po to įvykio Ukrainos dykumoje, jų pirmosios kelionės metu, Valdanas likvidavosi savo sektoriuje. Tai aš dabar turėčiau Kalo gailėtis, ar ką? Nepanašu, kad Taja jo gaili. Jinai jį niekina. Bet eina kartu. Tai kam visos tos kalbos apie įsitikinimus? Nesuprantu. Ir nežinau, ar noriu suprasti.


(bus daugiau)