Rašyk
Eilės (72243)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kiek man tada buvo, gal septyneri. Liepos vidurys, po didžiųjų liūčių, buvo prasidėję didieji karščiai, kurie gale vasaros baigėsi sausra. O aš sirgau plaučių uždegimu. Liga užklupo netikėtai. Diena prieš tai, kai man pakilo temperatūra iki keturiasdešimties, su broliu žvejojome „Dvaro“ tvenkinyje karosus. Tiesa pasakius, brolis žvejojo, nes buvo tik viena meškerė ir jis į ja buvo godžiai įsikibęs. Kantriai sėdėjau šalimais jo, laukdamas kada jis pasiūlys palaikyti meškerę, bet negavau. Nebuvau įkirus vaikas, kuris pašonėje atsisėdęs kelias valandas zyztų apie savo užgaidą, tiesiog sėdėjau kiek atokiau nuo brolio ir stebėjau žvejybos ypatumus. Kibire jau plaukiojo keli karosai.
Dar nespėjus sutemt mudu patraukėm namo. Jau tada pradėjo darytis silpna, pasijutau mieguistas ir aptingęs, lėtai sliūkinau broliui įkandin. Motina ilgai į mane žiūrėjusi pastebėjo, kad mano akys įtartinai blizga, tai buvo vienas iš požymių, kad man pakilo temperatūra. Mama rūpestingai prispaudusi lupas prie kaktos pajuto karštį. Tuojau pat nuvarė mane į lovą, prieš tai prigirdžiusi karšto pieno su medum. Kita diena jau buvo aišku, kad aš sergu kažkokia, kvėpavimo takų liga. Mama tikėjosi, kad tai bus tik paprasčiausias bronchitas, bet aukšta temperatūra, mieguistumas ir siaubingas kosulys, liudijo esant daug rimtesnės ligos. Nors tai, kad mano mama buvo gydytoja, man visai nepadėjo, ji negalėjo nustatyti tiksliai diagnozės, o gal nenorėjo pripažinti, kad jos jaunėlis netrukus turės būt farširuojamas antibiotikais. Mama nusprendė truputi palaukti ir gydyti mane namie su kur kas paprastesniais vaistais.
Taigi sėdėjau ant senelio lovos pastogėje įrengtame kambaryje. Lauke negailestingai plieskė vidurdienio saulė, o palėpėje buvo karšta lyg pirtyje. Muses kurios ryte zyzė kopdamos lango stiklu į viršų, gulėjo ant palangės kojom į viršų. Traškios ir apdžiuvę. Prie lovos ant kedės lėkštutėje lėtai lydėsi šviežio medaus korio gabaliukas. Ąsotis su vandeniu, uždengtas drobiniu rankšluosčiu ir stiklinė užvožta ant įkyriai atakavusios medų širšės. Toks beprotiškas karštis ir besaikiškas prakaitavimas mane dar labiau alino, rodės paskutiniai gyvybės lašai sunkėsi net iš pačiu kaulų, perštėjo oda ir skaudėjo akis, prigulęs ant lovos užmigau.
Po pietų atėjęs brolis su padidinamuoju stiklu pradėjo deginti musių lavonus gulinčius ant palangės. Dažnai taip darydavo, šlykštų žiūrėti, bet siaubingai įdomu. Stovėjau jam už nugaros ir įdėmiai stebėjau, kaip jis pagauna spindulį, ji sukoncentruoja į vieną mažą baltą taškelį ir nukreipia ji ant kremuojamo kūno. Netrukus pradėdavo rūkti pilkšvas dūmelis. Kartais net oda pagaugais nueidavo pamačius, kaip kai kurie kūneliai dar kupini gyvybės sujuda, suspurda kojos ir netrukus juos ištinka skausminga mirtis. Atidaręs langą nuo palangės nupusdavo apanglėjusius musių kūnus. Aš po tokių šiurpių vaizdų, net pagyvėjęs maukiau vandenį iš ąsočio dideliais gurkšniais.
Su broliu mažai kalbėjomės, nebuvom labai dideli draugai. Todėl man pasirodė, kad jis atėjo mane aplankyti tik dėl to, kad mama jam liepė. Kai tėtis jį pašaukė, jis taip apsidžiaugė, laiptais tiesiog nuskriejo. Likau visai vienas.
Sudėjau ant lovos dairiausi po kambarį ieškojau kokio užsiėmimo ar žaidimo. Už spintos buvo pastatytas senelio akordeonas, bet niekada prie jo nelindau, už tad dabar, pagunda pati gnaibė užpakalį, atsistot ir pabandyt tą daiktą iškrapštyti iš lagamino. Išsitraukiau, nusitįsau per kambarį, užvilkau ant lovos. Velniškai sunkus daiktas buvo man. Atsisėdau, užsikeliau ant kelių ir pradėjau, tąsyti, bet nieko nesigavo, buvo per sunku ji vėl sustumti, be to vienas kraštas nuolat nuslysdavo nuo kelių ir pradėdavo tįst žemyn. Tada atsiguliau ant nugaros ir akordeoną pasidėjau sau ant pilvo. Stūmiau, traukiau, spaudžiau klavišus ir stebėjausi. Nei vienas garsas nebuvo panašus į melodiją, kažkodėl nesugebėjau juo groti, nors atrodė viskas taip parasta. Supratau, kad groti nemoku, bet patriukšmauti, pagalvojau, nebus sudėtinga. Todėl suspaudžiau kiek įmanoma daugiau klavišų, ištempiau dumples kiek galima plačiau ir iš visų jėgų suspaudžiau. Po kurtinančios instrumento raudos, staiga pajutau karsti, o tada ir skausmą pilve, suklykiau nesavu balsu, numečiau akordeoną ant žemės, dumplės išsinėrė iš rėmų. Aš stovėjau ant lovos, apsipylęs ašarom, bet drebančiom rankom bijojau atkelti kruvinus marškinėlius ir pasižiūrėti, kas nutiko mano pilvui. Skausmas buvo toks stiprus, jog man atrodė, kad aš nusiplėšiau odą ir man tuoj pradės iš pilvo virsti žarnos. Saukiau kol mane išgirdo, tik kai atbėgo pagalba, aš jau gujėjau be sąmonės.
Liko kieti randai, oda sužalotose vietose buvo šviesesnė, trylika gražių vertikalių, plonyčių dryžių ant mano pilvo. Akordeono taip pat nesutaisė, kiek žinau. Turbūt vis dar tebestovi sudėtas į tą keistą lagaminą už spintos.
2007-08-09 23:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-17 13:53
Plogutits 518
:)Perleisk tą broliuką Džekučiui. Džekutis jam paspirgins šikną su ta saule, daug daug skylių broliuko šiknoj, tada turėsi labai labai gerą broliuką ir atlaisk, bet ten, kur turėjau verkti (ties tuo grojimu) juokiausi susiriesdama, nu atlaisk džiakučiui, m..:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDXD
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-10 19:52
So
So
Reiktų pataisyti gramatikos, kalbos kultūros klaidas ir stiliaus nelygumus. Nors šiaip dėstoma gana sklandžiai.

Chm. Manau, pasakojimą galima išdėstyti kūrybingiau, paveikiau. Dabar tai tiesiog chronologinis rašinėlis. Šiuo atveju ėjimas prie kulminacijos (įvykio su akordeonu) tampa per ilgas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-10 18:36
Luna Chaplin
pradžia mane sudomino, pasirodė ir stilius gražutis ir istorija tokia neįpareigojanti, bet žavi, u vis dėlto pabaiga sutriuškino (OMG). pasirodė, kad buvo stengtasi kuo greičiau kūrinėlį užbaigti, o dar tas žarnų paminėjimas ;D
žodžiu, aš, manau, būčiau toj vietoj kur paminėtas akordeonas, dėjus skersą brūkšnį ir akordeono temą palikus kitam kūriniui, o šita gi pabaigčiau nebeįterpdama daugiau jokio negalavimo, išskyrus nebent tokį, kuris būtų sukeltas to paties plaučių uždegimo:>
omg ką aš čia parašiau, nu gal supratot esmę:>
sėkmės:>
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą