Pranešimas (8)

Juan buvo išbadėjęs. Kirto pilna burna ir pauzėse tarp kasnių pasakė, kad klajoja ketvirta diena. Padaras jį išmetė toje pačioje vietoje ir jis keturias dienas slinko ta kryptimi, kuria planavome eiti. Perėją, kurioje žuvo, aplenkė lanku, todėl gerokai užtruko. Papasakojo, kad pukiai atsimena kaip žuvo. Bet kai paklausiau, kas buvo po to, papurtė galvą:
- Nieko gero.
- Tai yra?
Juan trūktelėjo skruostas ir jis nenoriai tęsė toliau:
- Nemalonu apie tai pasakoti. Mačiau tave, Sergejau. Gal kokią minutę. Po to padaras mane vėl išjungė… Džeimsai, tas mokslininkas, kuris Varėnoje nusileido į duobę ankstyvoje padaro vystymosi stadijoje… Na, mums lygiai tas pats…
- Kaip tai?
Juan atsiduso:
- Sakau tiek, kiek mačiau. Sergejų atpažinau tik iš jo batų…
Sergejus išbalo ir išlemeno:
- Kliedesiai.
- Gali būti, - neprieštaravo Juan. – Norėčiau tuo tikėti.
- Padaras mums plauna smegenis, - atkakliai tvirtino Sergejus
- Nežinau, Sergejau, nežinau, tikriausiai, - Juan akivaizdžiai nenorėjo veltis į ginčus.
Visi nutilom. Galvoje buvo tuščia ir nyku. Velnias velnias, kaip mus pakišo. Palauk, nusiramink. Nertėjimas čia nepadės. Nors iš tiesų norisi kam nors duoti į snukį. Tim Bigut, pavyzdžiui, jeigu pasitaikys kelyje, ištaškysiu smegenis. Ir visiems, kieno pavidalu ateis padaras, ištaškysiu smegenis. O jeigu Juan? …. O ką? Kodėl Padaras negali būti Juan, Sergejus, Taja, Kalas, tas pusprotis Toras? Šūdas. Aišku, kad gali būti. Padaras gali būti bet kuo. O jeigu aš irgi padaro tvarinys? O jeigu Juan ar Sergejus turi tokius pat įtarimus? Pala, reikia nusiraminti, taip nieko nebus. Vienas, du, trys…
- Džeimsai, duok mano ginklą, - pasakė Sergejus.
- Ką? – apstulbau
- Ginklas mano, todėl gražink…
- Kam tau jis?
- Pamatysi.
- Nė velnio. Pasakyk, kam tau jo reikia.
- Nebijok, nieko tau nepadarysiu, - nusišiepė Sergejus, - o jeigu ir padaryčiau, koks skirtumas.
- Sergejau, tu tik nusiramink…
- Aš šaltas kaip ledas, - tyliai atsakė Sergejus. – Duok ginklą ir pažadu, kad kitą akimirką vėl jį atgausi.
Po galais. Žvilgtelėjau į Juan, tas gūžtelėjo pečiais ir linktelėjo galva.  Beprotnamis. Lėtai išsitraukiau ginklą ir paėmęs dviem pirštais už rankenos ištiesiau Sergejui.
- Ačiū už pasitikėjimą Džeimsai. Pasimatysim, - šyptelėjo Sergejus ir nespėjus man sureaguoti prisidėjo vamzdį prie smilkinio.

Kaip ir sakiau, Desert Eagle trenkia taip, kad būnant arti užgula ausis. Sergejus griuvo aukštelnikas. Gal ir nebloga idėja. Iš tiesų, kaip kitaip įsitikinti, kad Juan nemeluoja? Atsistojau ir pakėliau pistoletą nuo žemės. Taja su Kalu išsproginę akis lėkė link mūsų, Toras kniūpsčias, užspaudęs ausis rankomis, gulėjo samanose.
- Ką jus čia darot?! – sukarkė Kalas, - jums ne visi namie ar ką?
- Užsičiaupk, neūžauga, - tyliai atsakiau, - mes turim savo planų.
Kalas liko stovėti išsižiojęs, Taja išbalusi žiūrėjo į mane ir drebančiu balsu prašneko:
- Džeimsai, nereikia…
- Tu labai supratinga, - atsakiau ir prisidėjau pistoletą prie smilkinio
- Džeimsai, tai nieko nepakeis…
- Pasimatysim, Taja, - atsakiau ir paspaudžiau gaiduką.

Tamsu. Ne, žalsva prieblanda. Tuoj apsipras akys. Negaliu pajudinti rankų. Pirštų irgi. Pabandau pasukti galvą – toks jausmas, kad esu suklijuotas. Kiek pamenu, priešais mane buvo Juan. Tai yra, tai, kas buvo likę iš Juan. Viskas ką dabar matau – kažkokių ataugų raizgalynė ir, atrodo, drabužių skutai. Kažkas baltuoja ten, kur turėtų būti galva. Barzda? Tikrai, barzda. Žila ilga barzda. Kiek laiko mes čia? Kiek, po velniais, praėjo laiko? Jaučiu, kaip gerkle kyla šleikštulys ir kitą akimirką prarandu sąmonę.

Vėl pušys. Dangus giedras ir gilus. Girdžiu, kaip šniokščia vėjas šakose. Taigi. Sveikas sugrįžęs. Sergejus gulėjo netoliese. Priėjau ir patapšnojau petį:
- Sergejau…
- Eik šikti, Džeimsai…
Atisėdau šalia ir apkabinau savo trumpas drūtas kojas.
- Ką galvoji daryti? – paklausiau Sergejaus
- Gulėsiu čia ir niekur neisiu.
- Nebloga mintis…
Atsiguliau šalia. Galų gale, koks skirtumas. Taip ir užmigau.

ŠEŠTA DIENA

Kažkas purto už peties. Tamsu, nors į akį durk. Eina visi…
- Džeimsai, pabusk, tuoj pradės lyti.
- Juan? – paklausiau tiesiog mašinaliai.
- Taip, tai aš..
- O ginklas kur? – paklausiau abejingai
- Ką aš žinau… - numykė Juan.
- Piktnaudžiauji… Ką gali žinoti, gal mums kaip kokioms katėms, tik po devynis gyvenimus Padaras davė. Mums su Sergejum liko vienu daugiau nei tau.
- Vertinu tavo jumoro jausmą. Eime po eglėmis, - atsakė Juan, - tuoj pils kaip iš kibiro.
Ir iš tiesų. Tvykstelėjo žaibas ir po akimirkos trenkė griaustinis taip, kad neliko abejonių. Vos spėjom palįsti po aukšta, plačiašake egle ir ūžtelėjo šuoras. Lietus neprasiskverbė pro tankią šakų raizgalynę, tik traukė žvarbokas skersvejis. Sergejus sėdėjo ir abejingai žaidė kankorėžiu. Sudribau šalia ir užsimerkęs sumurmėjau:
- Jūs kaip norit, bet aš miegu toliau.
- Žinoma, - atsakė Juan, - saldžių sapnų.
- Sapnų? – pasakė Sergejus, - jums neužtenka sapnų?
- Sergejau, gal tu jau nebesidraskyk, - nusižiovavau, - ryte pasišnekėsim.
- Net numirti neįmanoma, ir tai gali vadinti gyvenimu, linkėti labos nakties ir saldžių aspnų? – neatlyžo Sergejus.
- Užsičiupk, dėl Dievo meilės, nes…
- Nemanyk, kad noriu ieškoti kaltų dėl to, kas su mumis vyksta, bet…
- Palaukit, nurimkit, - įsiterpė Juan, - pabandykim nors kiek susigaudyti nebadydami pirštų vienas į kitą.
Ir vėl šnekos. Šnekos, šnekos, šnekos. Šiandien nebenoriu apie nieką galvoti. Atsakiau:
- Tai jūs ir pasišnekėkit. O aš einu toliau miegoti, va,  po gretima egle. Man, tiesą pasakius tas pats. Rytoj ar poryt vėl sutiksim ką nors iš vietinių, užmušim, būsim užmušti, vėl atsibusim ant šitos kalvos. Tiesiog “Švilpiko Diena”. Atsimenat, buvo toks filmas? Herojus darė viską, kad ištrūktų iš nuolatinio mirimo – atgimimo ciklo vis toje pačioje vietoje tą pačią valandą. Ta istorija bent jau turėjo moralą. Mūsų istorijoje trūksta net kokių nors prasmės užuomazgų. Jeigu jums pavyks surasti nors kiek prasmingo tame, kas čia vyksta jau beveik visą savaitę, pažadinkit. Labanakt.

Nurėpliojau po kita egle, nusivilkau striukę, apsivynioju galvą ir pradėju skaičiuoti. Man tai visada padeda, kai noriu užimgti.
Atsibudau pirmas. Vis dar pylė kaip iš kibiro. Iškišau galvą iš po eglės šakų, žvilgtelėjau į dangų. Debesys, draiskanoti ir sunkūs, greitai skriejo virš klnų, kartais uždengdami balta marška medžius ir šlaitus. Bjauriai šlapia ir norisi valgyti. Tik sunku nuspręsti kas blogiau, ar sušlapti iki paskutinio siūlo, ar kęsti alkį. Pasirinkau alkį, nes surasti maisto ar taip ar taip nepavyks. Taigi, bent jau sausas pabūsiu. Po gretima egle buvo tylu. Įsiklausiau, išgirdau kaip kvėpuoja. Tegul miega. O aš pasedėsiu ir parūkysiu. Turiu užantyje nykštukų pypkę ir tabaką. Seniai mečiau rūkyti, daktarai reikalavo. Dabar nebebaisu. Įdomu, jeigu susirgčiau plaučių vėžiu, kaip Padaras mane gydytų? Ar šiame sektoriuje yra vėžio algoritmas? Prunkštelėjau pats sau ir atidžiai prisikimšau pypkę, įskėliau kibirkštį ir atsargiai trūktelėjau. Mmm…. Neblogas skonis. Nesuprantu kas per žolės, bet skanu… Be to, nuo rūkymo apetitas mažėja, tai irgi nelbogai. Ir galvoti papsint pypkę ne taip atgrasu. Taigi, ką mes turim? Nemirtingumas. Kam? Tam, kad kažkur nukeliautumėm gyvi. Ar noriu kur nors keliauti? Tegul kas nors pasako kur ir kam. Kas gali pasakyti? Padaras. Kur Padaras?

Taigi. Kur gi tas mielasis Padaras? Jeigu aš kur nors siųsdavau savo agentus, jie bent jau žinodavo savo užduotį, viso paveikslo gabalėlį ir tikimybę likti gyvam. Aš turiu šimtaprocentinę galimybę likti gyvam ir nė menkiausio supratimo koks mano tikslas šioje vietoje. Taja, Kalas. Ar jie gali būti padaro įsikūnijimai? Ir taip, ir ne. Sergejus su Juan? Ir taip, ir ne. Vakar pasielgiau karštakošiškai. Panorau pats įsitikinti, kad Juan sako tiesą. Kvailys. Jeigu jis būtų padaro įsikūnijimas, visada pamatyčiau tai, ką jis nori, kad matyčiau. O jeigu tai tikras Juan, kokia prasmė jam meluoti? Kelintą kartą per paskutines dienas pagaunu save nesusitvarkantį su emocijomis. Ištižėlis. Nereikėjo palikti Tajos su Kalu. Dabar ieškok vėjo kalnuose… Nors, jeigu tikėti tuo, ką jie sako, į šiaurę judės maždau šituo keliu. Įsitaisę ant plikos kalno viršūnės galėtumėm stebėti. Bet, jeigu į situaciją pažiūrėti iš kitos pusės, yra ir nestandartinių sprendimų. Pasikalbėsim su Juan ir Sergejum.

Išpurčiau pypkę ir nurėpliojau pas Juan su Sergejum. Jiedu pūtė į akį. Tyliai atsirėmiau į eglės kamieną ir prisikimšau dar vieną pypkę. Patiko.

Pirmas pabudo Juan. Pažiūrėjo į mane nustebęs:
- Iš kur gavai pypkę ir tabako?
Išpūčiau kamuolį dūmų ir atsakiau:
- Sergejus nušovė tuos nykštukus, kurie tave nukirto. Turėjo pypkes ir tabako.
- Taip. Sergejus vakar papasakojo jūsų nuotykius. Tik nesakė, kad iškraustėt jų kišenes.
- Jis nekraustė.
Juan atsisėdo sukryžiavęs kojas, jo galva rėmėsi į apatines šakas.
- Žinai, - pasakė šypsodamasis, - man patinka mano naujasis kūnas, tik esu per aukštas. Kai vakar ėjau per mišką įkyrėjo nuolat lankstytis. Tikriausiai tie, kas šiame…sektoriuje, - Juan atsargiai ištarė žodį “sektoriuje”, - gyvena su tokiais kūnais, po miškus nevaikšto.
Linktelėjau:
- Tu turėtum gyventi Ukrainos dykumose.
- Tikrai? Sergejus bendrais bruožais papasakojo apie…geopolitinę…. situaciją. Nepaprastai įdomu.
- Man ne
- Suprantu, - nusišypsojo Juan, - tu operatyvinis darbuotojas. Tau reikia misijos, aiškaus tikslo, o geopolitika tik dekoracijos.
- Panašiai, - linktelėjau galvą išpūsdamas dar vieną debesį.
Pabudo Sergejus. Pažiūrėjo į mane ir papurtė galvą:
- Kalas tau sakė išmesti viską.
- Kalas yra asilas. Kiekvienas save gerbiantis nykštukas turi pypkę, net kurčnebylys.
Sergejus su Juan nusikvatojo. Juan atsakė:
- Greitai adaptuojies, Džeimsai.
Išpurčiau pypkę stuksendamas į kamieną, suvyniojau į skudurą ir įsikišau. Tada atsakiau:
- Man nereikia adaptuotis. Šitas pasaulis yra sukurtas pagal mano kurpalių. Jeigu tikėti tuo, ką pasakojo Taja su Kalu, čia nėra žodžio demokratija, bet yra kumščio ir kirvio teisė. Kadangi esu nemirtingas, tik laiko klausimas kaip greitai išmokčiau kalbą, valdyti kirvį ir neilgai trukus būčiau pusdievis. Užtektų keletą kartų atgyti, ir šitie puslaukiniai man pastatytų šventyklą. Ar taip, Juan?
- Gali būti ir taip, jeigu jie iš tiesų yra tokie primityvūs, kaip tu juos įsivaizduoji…
- Man nereikia ir įsivaizduoti. Užtenka, kad esu nemirtingas. Galėčiau būti apokalipsės nykštukas, - sarkastiškai išsišiepiau.
- Bet mums tai nerūpi, - atsakė Sergejus.
- Nežinau nežinau, - gūžtelėjau pečiais, - kaip tarpinė stotelė, kodėl gi ne. Tu Sergejau, valdysi Lenmanus, tu, Juan, Krajadus, ir mes pakeisim šio sektoriaus istoriją.
Sergejus su Juan susižvalgė nustebę. Sergejus galų gale sulemeno:
- Tu iš proto išsikraustei.
- Ne, Sergejau. Tiesiog tu negali atsipeikėti ir pažiūrėti į situaciją kitaip. Aš linkęs ieškoti išeities. Toks jau mano būdas.
- Tai čia tavo palnas, apie kurį aną dieną man užsiminei? – negalėjo patikėti Sergejus
- Bendrais bruožais, taip.
- Bet kam?
- Tam, kad turėčiau ką valgyti, nereiktu pernelyg dažnai mirti, galėčiau nesukti galvos dėl to, kas laukia rytoj. Noriu išeiti į pensiją.
- Neagliu patikėti, - papurtė galvą Sergejus.
- Tau ir nereikia tikėti. Apie mus netrukus pradės sklisti kalbos ir nori ar nenori, tapsi gyva legenda.
Sergejus numojo ranka:
-Džeimsai, liaukis paistęs niekus. Juan, pasakyk jam, kad tai tas pat, kas įsilieti į Papua Naujosios Gvinėjos čiabuvių gentį kokiam nors Amerikiečių turistui.
Juan nieko neatsakė. Jis susimąstęs sėdėjo ir, berods, nesiklausė ką mes šnekam. Sergejus neramiai į jį pasižiūrėjo ir paragino:
- Juan, sakyk ką nors. Pats matai, kad su juo kalbėtis kaip galvą į stalą daužyti.
Juan atsiduso:
- Džeimso idėja įdomi.
Sergejus sumurmėjo:
- O viešpatie…Nejaugi jūs apie tai rimtai? Mums reikia galvoti kaip grįžti atgal, o ne svaičioti apie šventyklas.
- Na, pats vakar matei… - pradėjau, bet Sergejus sutelkęs visą savo turimą panieką į vieną vietą nutraukė
- Ir tu patikėjai? Kas tau darosi, Džeimsai? Padaras mums pudrina smegenis, turi būti koks nors būdas grįžti, mes vakar su Juan… - Sergejus užsikirto

Nieko neatsakiau. O ką jam atsakyti? Net jeigu Sergejus prieštaraus, kitos išeities sau aš nematau. Pats jis gali daryti ką tik nori, bet man jo likimas irgi aiškus. Bent jau man. Juan atsiduso:
- Džeimso idėja įdomi. Bet mes nežinom, ar esam vieninteliai tokie. Kalas su Taja, kaip supratau, irgi čia ne pirmą kartą pasirodo, ir nepanašu, kad vietiniai gyventojai į tai kaip nors išskirtinai reaguotų. Gali būti, kad prisikėlimas iš mirusių nėra joks stebuklas šitam.. sektoriuj.
- Gal gali nenaudoti šito žodžio? Nuo jo mane purto, - piktai įsiterpė Sergejus.
Papurčiau galvą:
- Ne, Juan, tikrai ne. Tie vaikigaliai neturi fantazijos. Jie kiekvieną kartą bando pereiti iki čionykščio Uralo būdami vis kitokie. Jie kažkaip gali kontroliuoti savo išvaizdą. Tas neūžauga Kalas buvo ir Krajadas, ir Lenmanas ir dar, kaip ten tas… na tie karingi gražuoliai iš Lenkijos miškų… Tiek to. Juan, mes palauksim Kalo su Taja ir su jais pasišnekėsim.
- Apie ką?
- Apie bites… Gerai juokauju. Žinau kaip juos spustelėti, kad skirtų mums šiek tiek dėmesio. Porą mėnesių, kol tas Toras medžios ir maitins mus.

Papasakojau savo planą išsamiau. Sergejus nuolatos purkštavo, bet galų gale ir jis nurimo. Nemanau, kad jis taip ir patikėjo, kad tai ką matė Padaro viduje kuomet nusišovė, yra ne miražas. Tiksliau, nenori tikėti. O aš tikiu. Juan ilga žila barzda man sako, kad laiko reliatyvumas tarp sektorių veikia ne mūsų naudai. Ten mes senstam astronominiu greičiu. Kažkodėl esu linkęs tuo tikėti. O jeigu ir netikėčiau, ar turiu iš ko rinktis? Manau, ir Sergejus tai galų gale suprato. Tik jam sunkiau – anapus liko žmona, trys vaikai, namas Pamaskvėj….

Nustojo lyti. Įsitaisėm gretimo kalno viršūnėje. Nuo jos į visas keturias puses viskas kaip ant delno. Viršūnė sueižėjusi, akmenų krūvos, įdubos. Ideali vieta slėptis. Apie pusiaudienį pamatėm ilgą nykštukų vorą, slenkančią vakariniu kalno šlaitu. Suskaičiavom apie šimtą tų neūžaugų. O vakarop, iš pietiniame slėnyje stūksančio miško išniro trys mažos figūrėlės. Juan atsiduso:
- Taigi….
- Nieko tokio, Juan, bent jau bus aišku kuo užsiimti.

PO KETURIŲ METŲ

Kovo 20 d.

Žiema buvo šalta ir snieginga. Sklinda gandai, kad rytinėje Dniepro pakrantėje badas ir suirutė. Pas mus irgi saldu nebuvo. Nors Sergejus užtikrino, kad badauti neleis, bet konvojai su maistu slinko sunkiai. Lenmanai buvo nepatenkinti, bet Sergejus juos spaudė kaip cerberis. Jis pasikeitė. Mano žvalgai sako, kad turi visą haremą, gyvena naujuose rūmuose, netgi neprieštaravo, kai jam pastatė šventyklą ir aukoja aukas. Neįtikėtina. Ir čia tas, kuris žiūrėjo savo didelėm liūdnom akim. Visi rusai turi caro užmojų, jeigu tik jiems leidžia galimybės. Tai, matyt, jų kraujyje. Pasimatysim po mėnesio, kuomet nutirps paskutinis sniegas.

Senas niurgzlys gerai įsitaisė, bet manęs prisibijo. Galiu atimti tą jo gerbūvį. Lenmanai skystablauzdžiai, nors ir dideli kaip centro puolėjai. Mano neūžaugos dabar juos sudorotų be didesnio vargo. Bet aš neleidžiu. Sergejus mano draugas, kaip bepažiūrėsi.

Sunku patikėti, bet nykštukai visiškai nemokėjo kautis. Turiu omeny, kad vienas prieš vieną jie niovyjasi kaip pitbuliai, bet organizacijos -nulis. Kai galų gale sunaikinau visus jų žynius, jie palūžo. Teko daug kartų ir skausmingai mirti, bet galų gale jie išsigando. Tuomet iš esmės supurčiau visą jų sistemą. Laukiniai, plėšikai, išdidūs ir kvaili. Prireikė metų, kol iš savo atrinktų šimto galvažudžių išmušiau plikbajorišką narsą ir per kraujus įdiegiau falangos drausmę. Tuomet reikalai pajudėjo. Dabar, bent jau vasarą, Lenkijos Eilai (tie gražūs ir karingi miškų vaikai) moka duoklę neprieštaraudami. Jei netingėčiau ir matyčiau prasmę, su savo penkių šimtų tūkstančių barzdylų legionais būčiau Europos viešpats. Bet aš nesu kvailys ir trumpos sėkmės man nereikia. Anksčiau nykštukus niekino, dabar pradėjo jų bijoti. Tik moterys nykštukų baisios…. Negaliu priprasti, gvyenu kaip vienuolis. Sergejui šiuo atžvilgiu Padaras buvo dosnesnis…

Apie Juan nieko neirdėti nuo to laiko, kai prieš keturis metus privertėm Kalą su Taja mums padėti. Jis išėjo pas Krajadus, o po to Krajadai patraukė į rytus. Ir niekas nieko apie juos nebegirdėjo. Siunčiau savo žvalgus rudenį, bet jie negrįžo. Velniava. Negi Juan patraukė į Kiniją? Keistuolis. Tiek to. Šiais metais gražinsim skolą Kalui su Taja. Birželio pradžioje jie, su mūsu pagalba, galų gale pasieks Uralą. Dabar, kai gyvenimas ramus ir užtikrintas, man norisi kažko daugiau.


(bus daugiau)