Geltonas sportinis automobilis lėkė vingiuotu kalnų keliu. Gaivus pavasariškas oras švilpavo po pravirus langus. Ties vienu posūkiu sucypė stabdžiai, ir, padangoms nubrėžus ilgus juodus dryžius ant asfalto, automobilis staiga sustojo kelio pakraštyje ties stačiu kalno šlaitu. Žemai žemai priešais priekinius žibintus driekėsi žalia lyguma su retais krūmokšniais, vienišais zebriškais beržais ir plačia, neskubriai savo vandenis plukdančia upe, susirangiusia į didžiulę „s“ raidę. Variklis, neįprastai garsiai gausdamas, daužėsi po kapotu, ir automobilis nė pats nesuprato, ar tai nuo beprotiško greičio, kuriuo jis skriejo į kalną, ar nuo neaiškaus jausmo, sukelto įpusėjančio pavasario su savo žaluma ir gaiviais kvapais bei priešais atsivėrusio ramaus vaizdo, kuris buvo slėpiningas kontrastas automobilio sportinei prigimčiai. Automobilis buvo taip aukštai, kad netgi krykštaujantys paukščiai, suteikdami kraštovaizdžio ramybei gyvumo, nardė ore žemiau jo ratų. Prieš pusmetį triukšmingoje gamykloje kombinezonais vilkintys vyrai, atsispindintys blizgiame automobilio geltonyje, negalėdami atsigrožėti nauju modeliu, ėjo aplink spindinčiomis iš pasitenkinimo bei pasididžiavimo akimis bei kumščiojo vienas kitą. Jų balsai pynėsi į vieną kasą.
-Tobulas daikčiukas!
-Galingas!..
-Mirksi savo žibintais žaviau nei mano žmonelė...
-Aha! Ir formos... Tam aptakumui nė vienas neatsispirs...
-Nė sparnų tokiam automobiliukui nereikia, kad pakiltų...
-Tiesa! Raketa – ne automobilis!
-Nuspaudei akseleratorių – leki ratais nesiekdamas kelio!
Geriau įsižiūrėjęs, galėjai matyti, kaip šypsosi net tepalo dėmės ant jų kombinezonų. Ir kai, atsivėrus didžiuliams gamyklos vartams, nuo automobilio šonų ėmė šokinėti vėlyvo rudens saulės zuikučiai, kiekvieno šių vyrų širdį suspaudė tarsi replėmis – ne mašina, o mylimoji juos paliko.
Blyksint auksui ant pirštų, spaudžiančių vairą, automobilis išdidžiai riedėdavo dulkinomis ir pilkomis miesto gatvėmis, ties kiekvienu šviesoforu mirksėdamas elegantiškoms mašinytėms, kurios, netekusios žado, suakmenėdavo ir, kai užsidegdavo žalia šviesa, jų vairuotojai turėdavo keletą kartų suktelėti užvedimo raktelį, kad jos pajudėtų iš vietos. Tai, žinoma, glostė automobilio savimeilę, tačiau keistas jausmas nuolat smelkėsi į jo metalines dalis: jis buvo nuostabus, nepakartojamas, kiekvienos mašinytės padangos subliūkšdavo, išvydusios jo spindinčius ratlankius ir primerktus žibintus, tačiau variklio apsukos jo prigimčiai buvo per mažos, o dulkės, nors ir reguliariai bei nepriekaištingai nuvalomos kas savaitę mitrių plovyklos profesionalų, gebančių įžvelgti jautrią būtybę po šalta skarda, jį prie asfalto slėgė labiau nei šutvė jo savininko dramblotų draugužių su piršto storumo aukso grandinėmis ant sprandų ir iki apsivėmimo prikvepintais brangiais kostiumais, besigrūdanti vidun, tarsi jis būtų ne sportinis automobilis, o maršrutinis autobusas. Kai tik pasitaikydavo proga ištrūkti iš triukšmingo, dulkėmis nusėdusio miesto gatvių labirinto, automobilis, tiesiog springdamas benzinu, iš visų jėgų bandydavo pasivyti ant asfalto savo žibintų metamas šviesas. Įpykęs jis urgzdavo, varydamas stūmoklius į neviltį, tačiau šviesos visad likdavo prieky jo. Gamykloje išgirsta frazė „Raketa – ne automobilis! “, kurią automobilis dažnai prisimindavo ir mintyse kartodavo didžiuodamasis, tomis akimirkomis skambėdavo tarsi pasityčiojimas. Pirmosios savo besniegės žiemos vakarais po įnirtingų lenktynių su pačiu savimi, šarmojant stiklams, automobilis prisimindavo vyrus su tepaluotais kombinezonais ir jų pasididžiavimo juo kupinas akis, kurios, žvelgiančios iš netolimos praeities, versdavo jaustis kaltam. „Ach, ne raketa, o geltonas metalo laužas“, - atsidusdavo automobilis. Jo savininkas, atvirkščiai, po kiekvieno betikslio pasilakstymo užmiesčio greitkeliais vis smarkiau susižadėdavo naujuoju savo žaisliuku, kaip automobilį, šiek tiek pavyduliaudama dėmesio, bet visgi mėgaudamasi pagarbiais ir smalsiais praeivių žvilgsniais, įsmeigtais į ją, sėdinčią iščiustytame sportinės mašinos salone, vadindavo laiba tamsiaplaukė ir ilgakojė savininko mergina ryškiai raudonomis lūpomis ir nagais. Kai ji, atsargiai trinktelėjusi durelėmis, paskleisdavo nuostabų savo kvepalų aromatą, automobilio variklis imdavo gausti švelniau ir tykiau, kad būtų girdimas kiekvienas merginos atodūsis. Automobilis sėdyne jausdavo jos šlaunų, aptemptų seksualiomis kojinėmis, šilumą, kuri bematant ištirpdydavo nepasitikėjimo šaltį, ir jis įsivaizduodavo ęsas tikra geltonoji raketa. Kai mergina žvelgdavo per mašinos langą į miesto šurmulį, automobilis riedėdavo nepaprastai išdidžiai. Retkarčiais jo savininkas pasiimdavo savo gražiąją draugę į užmiestinius pasilakstymus. Tada automobilis lėkdavo dar greičiau ir beprotiškiau. Mergina tiesiog prisisiurbdavo visu savo kūnu prie jo sėdynės, ir automobilis aiškiai jusdavo kiekvieną jos prigludusios kūno dalies reljefo detalę. Štai tarsi perpus perskeltas obuolys stangrus jos užpakaliukas, susitraukiantis, kai jos draugužis kyšteli delną tarp šlaunų, tarsi ji norėtų įsiurbti tą mėsingą ranką vidun, štai kelnaičių kraštelis, įsirėžęs į tuos gundančius pusrutulius, štai trumpučio sijonėlio audeklas, kartais nuslystantis taip aukštai, kad galima pajusti jos tarpkojį tarsi dvi apelsino skilteles, štai nugaros išlinkis virš dubens, štai liemenėlio juosta su segtuku per vidurį, jaučiama per žiemai, nors ir šiltai, netinkamai ploną švarkelio medžiagą, štai tamsūs ir ilgi plaukai, užkloję atlošą, štai pakaušis, prispaustas prie galvos atramos taip stipriai, lyg mergina, kaip įsivaizdavo automobilis, norėtų pasidalinti savo mintimis su juo. Tais retais vakarais, kai moteris sėdėdavo šalia savo draugužio, iki galo minančio akseleratoriaus pedalą, automobilis dar įnirtingiau vydavosi savo žibintų šviesas, bet visos graužiančios mintys ir neišsipildantys troškimai kartu su išmetamomis dujomis išsklaidydavo ore. Likdavo tik džiugesys, kad greitis verčia iš pasitenkinimo virpėti merginos kūną, prisišliejusį prie jo sėdynės.
Per pirmuosius savo gyvenimo mėnesius, nepaisant neaiškaus jausmo, kurį būtų buvę galima pavadinti ilgesiu sumišusiu su savo ribotų galimybių pojūčiu, automobilis apsiprato su savo šeimininku, nuoširdžiai juo besirūpinusiu, ir gyvenimu mieste. Kai jis regėdavo dulkinas ir aprūdijusias mašinas, sunkiai kosčiojančias dūmų kamuoliais, jį užliedavo laimės banga. Taip baigėsi pirmoji automobilio žiema, kurios slydžių posūkių savo ratais jis taip ir nepatyrė.
Pavasaris tais metais užklupo netikėtai, tarsi paslaptingas pasaulio šeimininkas būtų susizgribęs, kad oras per vėsus, ir įjungęs šildymo sistemą. Su šiluma ir vis aukščiau pakylančios saulės šviesa visa aplink prisipildė gyvybės. Automobilis, šildydamas geltonus savo šonus, stebėjosi naujais garsais, kvapais ir vis besiplečiančia ir intensyvėjančia žaluma. Mieste pasklido kita atmosfera. Žmonės po truputį kratėsi šiltesnių drabužių, ir jų veiduose vis dažniau regėdavai šypsenas, tarsi džiugesys visą, nors ir šiltą, bet vis dėlto niūrią, žiemą būtų buvęs įkalintas po storais audeklais. Vienądien šeimininko mergina klestelėjo ant sėdynės su trumpute suknele nuogomis kojomis, ir automobilis pajuto jos švelniai kutenančius kojų plaukelius. Ir nors jo metalines detales vis dar persmelkdavo ilgesys, tačiau pavasaris su savo šiluma ir gaiva, vis nuogesnis švelnus merginos kūnas, linksmas šeimininko švilpavimas unisonu pro pravirus langus plūstančiam šiltam vėjui, atskiesdavo automobilio tepalą keistu vilties ir išsipildymo mišiniu, ir variklis ūždavo nejausdamas nė menkiausios trinties. Automobilį vis dažniau užplūsdavo jausmas, kad jis išpildys ilgus mėnesius gamykloje prie jo triūsusių vyrų lūkesčius ir įrodys, kad šeimininkas ne veltui išmetė krūvą pinigėlių už jį.
Pavasarį padažnėjo išvykos į užmiestį. Ir bemaž kaskart šalia šeimininko sėdėdavo ir jo mergina. Dabar automobilis lėkdavo ne tik greitkeliais, bet ir laukų bei miškų keliukais. Jo žibintai, stiklai ir visas geltonas korpusas kiekvienos kelionės metu apsinešdavo dulkėmis, aplipdavo vabzdžiais, bet mašina dėlto nesisielodavo. Automobilis, plovykloje trinamas muiluotu vandeniu, mėgaudavosi patirtu laisvės pojūčiu ir naujais įspūdžiais, - pasaulis buvo spalvingesnis ir didesnis nei automobilis įsivaizdavo.
Tąkart automobilio tikslas buvo aukštas kalnas, kurio viršūnės skendo debesų baltume. Jis lėkė kaip išprotėjęs, kad merginos kūnas tiesiog susilietų su jo sėdyne. Pro langus švilpiantis vėjas plaikstė ilgus moters plaukus, kurie kuteno automobilio kūną ir vertė variklį didinti apsukas. Stabdžiai sucypė taip aukštai, kad nuo retėjančio oro svaigo galva, bet iki debesyse pranykstančių viršūnių dar buvo toli. Trinktelėjo durelės, ir moteris, švelniai apglėbta vyriškio, kvatodama ir švelniai beglausdama galvą prie tvirto mylimojo peties, dingo už posūkio. „Galbūt ji šalia kelio susiras atokų žolyno lopinėlį ir atsakančiai išjodinės savo draugužį“, - mąstė automobilis. - „O gal tik bekvailiodami gryname ore pramankštins nuo ilgo važiavimo sumedėjusias kojas... “ Ne, automobilis nepavydėjo savo šeimininkui moters. Jis niekad negirdėjo palaimos kupinų jos atodūsių ant savo sėdynių ir niekad nelingavo į taktą dviem susiliejusiems kūnams. Pasitaikydavo, kad sustodavo prie atokaus pakelės viešbutėlio, kuriame jo šeimininkas dingdavo su savo mergina. Kai jie grįždavo, moters akys buvo gilesnės, gal kiek pavargusios, tačiau kupinos pasitenkinimo, o vyras skleisdavo vos juntamą salsvoką iki galo nenuplautos spermos kvapą. Tada vyras akseleratoriaus pedalą spusteldavo vos vos, tarsi su sėkla būtų išsiveržęs ir tas energijos gniužulas, kuris versdavo be tikslo skrieti tamsiu greitkelio asfaltu. Automobilis riedėdavo ramiai, jausdamas šeimininkui ne pavydą, o dėkingumą, kad suteikė moteriai kelias akimirkas palaimos.
Priekiniai žibintai tyrinėjo kiekvieną prieš juos atsivėrusio peizažo lopinėlį. Automobilis tarėsi galįs įžvelgti netgi lėtai tarp upės žolių prieš srovę plaukiančias žuvis. Iš pradžių pasigirdo ūžesys. Sunku buvo nustatyti, iš kurios pusės jis sklido. Po to, trūkus baltam debesų audeklui, didelio keleivinio lėktuvo šešėlis praslinko žemai plytinčia lyguma. „Net toks milžiniškas metalo griozdas geba atsiplėšti nuo žemės“, - automobilį, paliktą vieną tarp dangaus ir žemės, vėl užplūdo slegiantis jausmas. Jis užmerkė savo žibintus, ir juose užsilikęs kraštovaizdis virto dideliu nuspaustu žaliu mygtuku su „s“ raide viduryje. „Startas“, - metalinį automobilio kūną supurtė staigus variklio trūktelėjimas. Jis nieko negalėjo padaryti, kai per išmetamąjį vamzdį pasipylė karšti dujų kamuoliai. Jo variklis daužėsi po kapotu taip smarkiai, kad baimė, jog, nutrūkus varžtams, nulėks variklio galva ar traškėdamas nuo spaudimo suskilinės tvirtas korpusas, tapo tokia stipri ir visa apimanti, kad valdymo blokas tapo bejėgiu kontroliuoti situaciją. Kvaituly, sukeltam iki raudonumo įkaitusių stūmoklių judėjimo, automobiliui rodėsi, kad girdi į jo metalinės širdies taktą pasikartojantį vienintelį žodį: „... lem – tis - lem – tis – lem – tis... “ Kalnas iš tiesų buvo kosmodromas, o automobilis, iš po vietoje pašėlusiai besisukančių ratų trinties į asfaltą skleidžiantis degančios gumos kvapą, turėjo tapti geltonąja raketa. Mašina staiga trūktelėjo ir, atsiplėšusi nuo stataus skardžio, palikdama pakelėje dulkių debesį, ėmė sklęsti oru virš tykios lygumos apačioje. Užmerktais žibintais ji pindamasi skaičiavo sekundes, su siaubu laukdama akimirkos, kai pasigirs lūžtančių beržo šakų, braižančių jos geltonus šonus, traškesys ar upės vandens pliūkštelėjimas, aptakiam metaliniam korpusui panyrant į gelmę. Automobiliui rodės, kad laikas ištyso tari vaikiškų pirštų tempiama kramtomoji guma. Jis jau buvo suskaičiavęs gerokai virš dvidešimt, bet guma vis netrūko, lyg ją būtų galima tempti be galo. Ir, kas keisčiausia, jis nejuto, kad žemė jį būtų traukusi, ir sunkus metalinis jo kūnas būtų kritęs. Tarsi fizikos dėsniai būtų ėmę ir staiga pasikeitę. Automobilis atsimerkė. Jis skrido! Išmetamųjų vamzdžių raizgalynė ir ore besisukantys ratai, atsispindintys ramiame upės paviršiuje, greitai tolo! Jis kilo! Jis buvo geltonoji raketa! Prieš panirdamas į debesis, automobilis spėjo įžvelgti žaliame plotelyje, nuo kalnų kelio slepiamame kelių krūmokšnių, du mažyčius gulinčius kūnus. Jis norėjo jiems pamojuoti, bet nesusizgribo kuo. Ir staiga automobilis paniro į debesis. Jį kratė oro srovės, bet, varikliui ūžiant vis garsiau ir įnirtingiau, geltonoji raketa tolo nuo žemės, kol ši tapo panaši į mažytį gaublį. Aplink tvyrojo tamsa su tolybėse spindinčiomis žvaigždėmis. Variklis nustojo dirbęs: kad kybotum čia, kosminiame šaltyje, nereikėjo jokių pastangų. Automobilis suglumo, nes jis nebežinojo, kuria kryptimi judėti. Ir vardan ko. Aplink nebuvo nė vienos elegantiškos mašinytės, kuriai jis būtų galėjęs valiūkiškai mirktelti žibintais. Jokia koja nespaudė akseleratoriaus, jokia ranka nespaudė vairo, o šiluma sėdynėse, likusi išlipus automobilio šeimininkui ir jo merginai, seniai išsisklaidė. Vyriškiai tepaluotus kombinezonais tokiose aukštybėse nebūtų galėję jo įžvelgti. O jei ir būtų pastebėję mažytį geltoną taškiuką tarp ryškių žvaigždžių ir suvokę, jog tai jų rankų sukurtas „tobulas daikčiukas“, ar nebūtų nusivylę, kad jis lyg palydovas beprasmiškai sukasi žemės ar kitos planetos orbita? Ar, po darbo gurkšnodami alų prirūkytoje smuklėje, nebūtų dūsavę, kad jų ilgų mėnesių darbas perniek? Kosmoso šaltis ir tamsa kiekvieną detalę, kiekvieną varžtelį persmelkė kaip gilus vienatvės pojūtis. Automobilis, norėdamas prablaškyti niūrias mintis, įjungė radiją. Neoninė šviesa atvėrė tuštumą viduje, kuriai akomponavo tik tylus radijo šnypštimas.
Tvirti pirštai suktelėjo užvedimo raktelį – ir automobilis pakirdo iš gilaus miego. Jo žibintus akino pavasario saulė. Jis negirdėjo, kaip trinktelėjo durelės, kaip ant sėdynių klestelėjo porelė, prie kurių drabužių dar buvo likę prilipusių žolių, jis negirdėjo, kaip jiedu garsiai pakštelėjo vienas kitam į lūpas, tarsi tas bučinys būtų taškas prieš pradedant naują sakinį, jis nepajuto, kaip moteris, besitaisydama suknelės klostes, grybštelėjo raudonu nagu į sėdynę. Net netikėta mintis, kad galbūt po kelių metų jis atsidurs po presu laužyne, jo nesutrikdė. Jis tvirtai įsispyrė visais keturiais ratais į asfaltą, meiliai burgztelėjo vyrui ir moteriai, kurių šiltus kūnus jautė savo sėdynėse, ir dingo už posūkio.