Tobulumo ir amžinybės tikrovė

Kur žmogaus mintys, ten jis pats.
Beštas

Tikrovės suvokimas

Jeigu žmogus pradeda realizuoti visa, apie ką papasakojome, jeigu laiko save vienos bendros sistemos, kuriai priklauso visi žmonės, dalimi, jeigu šį žinojimą perduoda kitiems ir kuria aplinką, kuri jį rems tobulėjimo kelyje, tuomet jis palaipsniui išsiugdo tikrąjį, stiprų ir užbaigtą norą įgyti gamtos altruizmo savybę. Jau pats kelias į šį norą – iššūkis, jis pripildo mūsų gyvenimą visapusišku turiniu, suteikia giliausią prasmę. Galutinai susiformavęs altruistinis noras žmogui atveria naują tikrovę.
Prieš aprašydami šią tikrovę ir pojūčius, kuriuos patiria žmogus, esantis joje, išsiaiškinkime bendrą tikrovės suvokimo mechanizmą. Iš pirmo žvilgsnio šis ekskursas gali atrodyti nereikalingas ir beprasmis. Kas nežino, kas yra tikrovė? Tikrovė – visa, kas mus supa, visi mūsų matomi daiktai: sienos, namai, žmonės, visa visata. Tikrovė – tai, ką galima paliesti, išgirsti, paragauti, pauostyti ir t. t.
Tačiau situacija nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti. Didieji žmonijos protai šiam klausimui skyrė nemažai jėgų mėgindami sukurti mokslinę tikrovės suvokimo sampratą. Šiuolaikinės pažiūros, kurių dabar laikosi žmonių dauguma, formavosi etapais.
Izaoko Niutono klasikinė teorija teigė, jog pasaulis egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo žmogaus. Visai nesvarbu, suvokia jį žmogus ar ne, kitaip tariant, gyvena jis pasaulyje ar ne – pasaulis vis tiek egzistuoja ir turi tam tikrą formą.
Vėliau gamtos mokslų vystymasis leido traktuoti pasaulio vaizdą kaip kažką, ką jaučia gyvų sutvėrimų jutimo organai. Paaiškėjo, jog jie jaučia skirtingai. Pavyzdžiui, bičių ar laumžirgių matymas mozaikinis. Šie vabzdžiai gauna regimąją informaciją per daugybę akies segmentų. Šuo pasaulį suvokia daugiausia per įvairius kvapus. Albertas Einšteinas aptiko fenomeną, kad stebėtojo ar stebimo objekto greičio pasikeitimas sukuria visiškai kitokį tikrovės vaizdą erdvės ir laiko ašyse. Šis teiginys iš esmės skiriasi nuo Niutono požiūrio.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime lazdą, judančią erdvėje. Kas nutiks, jeigu priversime ją judėti labai dideliu greičiu? Pagal Niutoną, koks bebūtų judėjimo greitis, lazdos ilgis nepasikeis. Pagal Einšteiną lazda ims trumpėti. Šiuolaikinės koncepcijos suformavo labiau progresyvų požiūrį į tikrovės suvokimo klausimą. Požiūrio esmė ta, kad pasaulio vaizdas priklauso nuo stebėtojo: skirtingos savybės, jutimo organai ir stebėtojų judėjimo būsenos lemia jų skirtingą tikrovės suvokimą.
Praeito amžiaus ketvirtą dešimtmetį buvo suformuluoti kvantinės mechanikos, kuri sukėlė revoliuciją mokslo pasaulyje, principai. Ji teigia, jog žmogus geba daryti įtaką jo stebimam įvykiui. Tokiu atveju tyrinėtojas tegali kelti klausimą: ką jo matavimo prietaisai rodo? Beprasmiška mėginti tyrinėti procesą apskritai arba objektyvią tikrovę kaip tokią. Kvantinės mechanikos ir kitų sričių atradimai nulėmė šiuolaikinį mokslinį požiūrį į tikrovės suvokimą: žmogus veikia pasaulį ir, kaip pasekmė, veikia savo paties pasaulio suvokimą. Tikrovės vaizdas yra tam tikras stebėtojo ir jo suvokiamo objekto savybių vidurkis.
Šiuolaikinis mokslas atskleidžia, kad faktiškai pasaulis neturi jokio vaizdo. „Pasaulis“ – reiškinys, žmogaus patiriamas savyje ir atspindintis jo panašumo į universalią, visapusišką išorinę gamtos jėgą, kuri yra, kaip jau buvo sakyta, absoliučiai altruistinė, laipsnį. Būtent laipsnis, kuriuo žmogaus asmeninės savybės atitinka arba neatitinka išorinio gamtos altruizmo, įsivaizduojamas kaip „pasaulio vaizdas“. Taigi supančios tikrovės vaizdas visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių ir mes pajėgūs jį keisti tiek, kad jis taptų diametraliai priešingas.
Kad geriau suprastume mūsų tikrovės suvokimo mechanizmą, įsivaizduokime žmogų kaip dėžę, turinčią penkias ertmes, atitinkančias penkis jutimo organus. Šios dėžės viduje ryškėja supančios tikrovės vaizdas.

Pavyzdžiui, pažvelkime, kaip sudarytas klausos organas. Garso bangos sukelia būgnelio virpesius, kurie persiduoda klausomiesiems kauliukams. Šio proceso rezultatas: bioelektriniai impulsai siunčiami į smegenis, kurios paverčia juos įvairiais garsais. Visa tai įvertinama jau po būgnelio sudirginimo. Analogiškai veikia ir kiti jutimo organai.
Praktiškai, mes įvertiname savo vidines reakcijas, o ne kažkokius išorinės tikrovės veiksnius. Mūsų girdimas garsų diapazonas, matomas šviesos spektras ir t. t. priklauso nuo suvokimo organų gebėjimo. Esame uždaryti savo „dėžėje“ ir niekada nežinome, kas iš tiesų vyksta išorėje.
Visų jutimo organų signalai galiausiai patenka į tam tikroje smegenų dalyje esantį „valdymo centrą“. Gauta informacija palyginama su atmintyje saugomais duomenimis ir atvaizduojama savotiškame „kino ekrane“, žmogui pademonstruojamas tarytum iškylantis priešais jį pasaulio vaizdas. Taip žmogus nustato, kur jis yra ir ką turi daryti.
Šio proceso metu tai, kas buvo nepažįstama, tampa tarsi pažįstama ir žmogui kyla „išorinės tikrovės“ vaizdas. Tačiau iš esmės tai ne išorinė tikrovė, o tik vidinis vaizdas.
Imkime, pavyzdžiui, regėjimą, kuris mums atveria nuostabų didžiulį pasaulį. Iš tikrųjų šį vaizdą matome tik savyje, toje mūsų smegenų dalyje, kuri yra tam tikra „fotokamera“, atvaizduojanti visus mūsų jaučiamus regimuosius vaizdus. Išorėje mes nematome nieko, tiesiog mūsų smegenys yra tarsi veidrodis, kuris kiekvieną objektą atspindi taip, kad jį stebėtume išorėje, priešais save.
Taigi tikrovės vaizdas yra žmogaus jutimo organų sandaros ir informacijos, kuri jau susikaupė mūsų smegenyse, pasekmė. Jeigu turėtume kitus jutimo organus, stebėtume kitokį pasaulio vaizdą. Galbūt tai, kas dabar mums atrodo šviesa, atrodytų tamsa arba būtų apskritai neprieinama žmogiškajai vaizduotei.
Reikia paminėti ir tai, jog jau daugelį metų mokslui yra žinoma, kad žmogaus smegenyse galima stimuliuoti elektrinius dirginimus. Kartu su atmintyje turima informacija jie sukuria buvimo tam tikroje vietoje, tam tikroje situacijoje pojūtį. Be to, naudodami elektroninę įrangą išmokome jutimo organus pakeisti dirbtiniais prietaisais. Išrasta daug pagalbinių priemonių klausos aparatui – pradedant stiprintuvais, kompensuojančiais klausos pažeidimą, baigiant elektrodais, įsodinamais į ausį visai kurtiems žmonėms. Jau rengiama dirbtinė akis ir net dar daugiau – elektrodai, implantuoti į smegenis, garsinę informaciją keičia vizualine, t. y. garsus verčia vaizdais. Dar viena šių dienų inovacinė technologija: į akį įmontuojama miniatiūrinė kamera, kuri transformuoja šviesos spindulius, einančius pro vyzdį, į elektros impulsus. Po to šie impulsai perduodami į smegenis, kur virsta vaizdu.
Be abejonės, ateis diena, kai visiškai įsisavinsime šią technologijų sferą, išplėsime savo įgimtų juslių diapazoną ir pradėsime serijinę dirbtinių organų, o gal ir viso kūno gamybą. Tačiau ir šiuo atveju suvokiamas pasaulio vaizdas išliks tiktai vidiniu vaizdu.
Vadinasi, visi mūsų pojūčiai tėra vidinės reakcijos, nesusijusios su supančia tikrove. Net negalime teigti, kad ji egzistuoja, juk „išorinio“ pasaulio vaizdas susiformuoja mumyse.
Gamtos programa
Tyrinėjant gamtą išaiškėjo, kad atsirandant ir tęsiantis gyvenimui, kiekviena ląstelė ir kiekviena sistemos dalis turi atsiduoti viso organizmo poreikiams. Tačiau žmonių visuomenė nesilaiko šios taisyklės, taigi kyla klausimas: kaip galime egzistuoti iš esmės? Juk egoistinė ląstelė sukelia vėžį ir pasmerkia mirčiai visą kūną. O mes, būdami bendros sistemos egoistinė dalis, vis dėlto gyvename!
Taip yra todėl, kad mūsų dabartinį egzistavimą apskritai negalima vadinti „gyvenimu“.
Faktiškai žmogus nuo kitų gamtos lygmenų skiriasi tuo, kad jo egzistavimas padalytas į dvi pakopas:
Pirmoji pakopa – dabartinis etapas, kai kiekvienas mūsų jaučiasi atsiskyręs nuo kitų, todėl jų nepaiso ir stengiasi juos išnaudoti.
Antroji pakopa – ištaisytas egzistavimas, kai žmonės veikia kaip vienos sistemos dalys, patirdami tarpusavio meilę, atidavimą, tobulumą ir amžinybę.
Būtent antroji pakopa ir vadinama „gyvenimu“. Dabartinis pereinamasis etapas skirtas parengti mus savarankiškai pasiekti ištaisytą, amžiną būseną, tikrąjį gyvenimą. Šiandieninį mūsų egzistavimą galima apibrėžti kaip įsivaizduojamą gyvenimą arba tariamą realybę, o ištaisytą egzistavimą su altruistiniu ketinimu apibūdinsime kaip tikrąjį gyvenimą arba tikrąją realybę.
Tikroji realybė iš pat pradžių buvo paslėpta nuo mūsų, kitaip tariant, mes iš prigimties nesugebame jos pajusti, nes žmogus save ir pasaulį suvokia pagal savo norą, asmenines, tik jam būdingas vidines savybes. Šiandien mes nejaučiame, kad visi žmonės yra sujungti į vieną visumą, – nejaučiame todėl, kad tokie tarpusavio santykiai mums atrodo nenatūralūs ir netgi kažkuo atstumiantys. Nuo gimimo mumyse glūdintis egoistinis noras mėgautis nesuinteresuotas šia sąjunga ir trukdo mums įžvelgti, kaip yra iš tikrųjų.
Mus supa begalė tikrovės detalių, kurių nesuvokiame. Mūsų protas tarnauja egoistiniam norui ir pagal jo nurodymus apdoroja jutimo organų signalus. Mes negebame pajusti to, kas neįeina į mūsų egoizmo interesų ratą, nesusiję tiesiogiai su nauda ar žala jam. Taip užprogramuoti mūsų jutimo organai, būtent remdamasis šiuo išskaičiavimu žmogus suvokia tikrovę.
Jei išsiaiškinome, kas vyksta, pamėginkime šį tikrovės vaizdą paversti priešingu ir suprasti, kaip altruistiniu noru suvokiama tikrovė. Įsivaizduokime, jog mūsų pojūčiai „suderinti“ taip, kad jaučiame, kas yra gerai aplinkiniams. Tokiu atveju priešais mus iškils visiškai kitokie vaizdai ir detalės, kurių anksčiau nepastebėjome; o viskas, ką matėme, atrodys absoliučiai kitaip.
Formuodamas naują norą – tapti sveika žmonijos dalimi ir prilygti altruistinei gamtos jėgai – žmogus kuria kokybiškai kitos jutimo sistemos, nesusijusios su dabartine, pagrindus. Tai ištaisyta suvokimo sistema. Ji padeda žmogui suvokti naują pasaulio vaizdą – realaus pasaulio, kur mes visi sujungti vienas su kitu kaip vieno kūno dalys ir užpildyti begaliniu malonumu.
Dabar galime patikslinti ir papildyti gyvenimo tikslo apibrėžimą, kurį suformulavome kaip „žmonių susijungimas“. Gyvenimo tikslas – sąmoningai pakilti iš įsivaizduojamo egzistavimo lygmens į tikrosios būties lygmenį. Turime išvysti save ir realybę ne tokius, kokius matome dabar, o tikruosius. Juk mūsų dabartinė būsena – tariamo vaizdo, formuojamo pagal egoistinių jutimo organų teikiamą informaciją, vaisius. Jeigu dėsime pastangas išsitaisyti ir savyje sukursime užbaigtą norą pasiekti altruizmą, mūsų suvokimo organai taps altruistiniai ir pajausime savo būseną kitaip.
Tikroji būsena amžina: visi mes sujungti į vieną sistemą, į kurią plūsta nenutrūkstamas malonumo ir energijos srautas. Ši būsena – abipusis atidavimas, todėl patiriamas neribotas ir tobulas malonumas, tuo tarpu dabartinis etapas laikinas ir ribotas.
Šiandieninis mūsų gyvenimo jutimas kaip mažas amžino gyvenimo lašas, nusileidęs iki žemesniųjų egzistavimo lygmenų. Šitas lašas – bendros altruistinės gamtos jėgos sudėtinė dalis, prasiskverbianti į mūsų egoistinius norus ir įkvepianti gyvybę, nesvarbu, kad šie jos neatitinka. Tos tobulybės dalelės funkcija yra palaikyti mūsų pirminio, materialaus lygmens egzistavimą, kol pajusime tikrąją dvasinę realybę. Mūsų dabartinis trumpalaikis gyvenimas – tarytum laikinai įteikta dovana, kad panaudotume ją kaip priemonę tikrajai būčiai pasiekti. Tada mūsų pojūčiai neapsiribos šiuo mažmožiu, visa neišsenkanti gamtos energija, meilės ir atidavimo jėga užpildys mūsų gyvenimą.
Dvasinė tikrovė yra aukščiau mūsų ne fizine, o kokybine prasme. Kilimas iš materialios tikrovės į dvasinę yra žmogiškojo noro kilimas į altruizmo, gamtos meilės ir atidavimo savybę. Jausti dvasinį pasaulį reiškia jausti, jog esame susiję tarpusavyje kaip vienos bendros sistemos dalys, suvokti aukštesnįjį gamtos lygmenį. Mūsų gyvenimo tikslas – pakilti į dvasinę tikrovę ir jausti ją kartu su materialia, kitaip tariant, jausti ją egzistuojant fiziniame šio pasaulio kūne.
Pagal gamtos programą žmonija buvo sukurta taip, kad tūkstantmečiais vystydamasi jaustų tik pirminį įsivaizduojamą lygmenį. Dabar jau yra sukaupta pakankama patirties, ir žmonija gali įsisąmoninti, jog egoistinis egzistavimas yra betikslis ir į laimę neveda. Todėl būtina pereiti į antrąjį lygmenį – „ištaisytą altruistinę egzistenciją“. Globali egoistinės raidos krizė atskleidžia perėjimo tašką tarp dviejų tikrovės lygmenų. Turime žiūrėti į mūsų laikus kaip į ypatingą etapą, nušviestą artėjančių permainų prošvaiste. Tai posūkis žmonijos istorijoje, perėjimo į amžiną ir tobulą egzistavimą taškas, iš anksto gamtos užprogramuota žmonių giminės vystymosi viršūnė.
Derėtų paaiškinti, kad malonumas, kurio siekiame šiandien, visiškai skiriasi nuo jausmo, apimančio įgijus gamtos altruizmo savybę. Šiandien žmogus mėgaujasi tuo, kad jaučiasi vienintelis, nepakartojamas, pats geriausias. Egoistinį norą galima užpildyti malonumu, tik palyginus su kažko stoka, su savo ankstesniu ar kitų žmonių poreikiais. Tokie malonumai reikalauja neatidėliotinų ir nuolatinių papildymų, nes noro užpildymas tuojau pat jį anuliuoja, kaip jau minėjome antrajame skyriuje. Galiausiai per trumpą laiką malonumo pojūtis visai išnyksta. O vėliau, egoizmui sustiprėjus, žmogus gali jausti pasitenkinimą tik tada, kai artimą ištinka nelaimė.
Altruistinis malonumas yra priešingas. Jis jaučiamas ne aplinkinių fone mūsų viduje, o jų viduje. Tai tam tikra prasme panašu į motinos ir vaiko santykius. Motina myli kūdikį, todėl jaučia malonumą matydama, jog mažylis mėgaujasi tuo, ką jinai jam duoda. Jos pasitenkinimas didėja jam vis labiau mėgaujantis. Pastangos, kurias ji deda rūpindamasi vaiku, suteikia jai didesnį malonumą nei bet kas kitas. Žinoma, taip pasitenkinti galima tik mylint kitus ir pasitenkinimo stiprumas priklauso nuo meilės stiprumo. Iš esmės meilė – pasiryžimas rūpintis artimo gerove ir jį aptarnauti. Žmogus, jaučiantis, kad mes visi esame vienos bendros sistemos dalys, savo užduotį, egzistavimo prasmę ir atlygį mato šioje tarnystėje. Taigi tarp šių dviejų mėgavimosi būdų yra didžiulis skirtumas.
Žmogus, kuris įgijo altruizmo savybę, turi „kitą“ širdį, „kitą“ protą. Jo norai ir mintys visiškai kitokie ir todėl tikrovės suvokimas skiriasi nuo mūsiškio. Altruistinis požiūris į artimą padeda jam įveikti savos „ląstelės“ ribas, prisijungti prie „bendro kūno“, kuris teikia jam gyvybinių jėgų. Tokiam žmogui sistema, kurios dalys mes visi esame, tampa gyva, jis pajunta visos gamtos amžiną gyvenimą, begalinį energijos ir malonumo srautą, kuris užpildo pasaulio vienybę.
Mūsų gyvenimo pojūtis susideda iš dviejų dalių: jausmo ir proto. Perėmęs ir apmąstęs amžinos gamtos jausmą ir protą, žmogus prasiskverbia į tą gamtą ir ja gyvena. Gyvenimas nebeatrodo atsitiktinis blykstelėjimas, pasmerktas užgesti. Susijungęs su amžina gamta, netgi netekęs savo biologinio kūno, žmogus nesiliauja jausti gyvenimo.
Kūno mirtis reiškia sistemos, kuri atsako už materialios tikrovės suvokimą, veiklos pabaigą. Penki jutimo organai nutraukia informacijos, patenkančios į smegenis, tėkmę, šios savo ruožtu liaujasi rodyti materialaus pasaulio vaizdą savo „kino ekrane“. Tačiau dvasinės tikrovės suvokimo sistema nepriklauso materialaus pasaulio lygmeniui, ji tęsia funkcionavimą ir po biologinio kūno mirties. Jeigu žmogus, gyvendamas materialiame pasaulyje, pajuto savo tikrovę per dvasinę suvokimo sistemą, šis jausmas išlieka ir kūnui mirus.
Yra didžiulis skirtumas tarp gyvenimo, kurį jaučiame dabar, ir gyvenimo, kurį galime pajusti kitame raidos etape. Kad nors kiek būtų perteiktas šis skirtumas, kartais pasitelkiamas žvakės ar kibirkšties palyginimas su begaline šviesa arba vienos smiltelės su visu pasauliu. Dvasinio gyvenimo įgijimas – žmonėse slypinčio potencialo realizavimas. Kiekvienas iš mūsų, gyvendamas šiame pasaulyje, turi pasiekti naują pakopą.
Praregėjimas
Baigdami šį skyrių atlikime nedidelį pratimą. Įsivaizduokime, kad esame tam tikroje erdvėje, kur nieko nematome ir nieko negirdime, kur nėra kvapų, skonio, lytėjimo pojūčių. Įsivaizduokite: ši būsena tęsiasi taip ilgai, kad mes užmirštame savo jutimo organų galimybes, o vėliau iš atminties išsitrina netgi buvusių jutimų pėdsakai.
Staiga atsklinda kažkoks aromatas. Jis vis stiprėja ir apgaubia mus, nors mes dar negalime atpažinti nei paties kvapo, nei jo šaltinio. Vėliau iki mūsų ima sklisti ir kiti įvairaus intensyvumo kvapai, viliojantys arba atvirkščiai, nemalonūs. Nors ir sklinda iš skirtingų pusių, jie jau padeda mums orientuotis, stebėdami juos galime aiškintis savo kelią.
Paskui staiga tylą užpildo skirtingi, iš visų pusių pasigirstantys garsai ir balsai. Jie labai įvairūs: vieni – melodingi kaip muzika, kiti – trūkinėjantys kaip žmogaus kalba, o kai kurie tiesiog neaiškūs. Tai gerina mūsų gebėjimą orientuotis erdvėje. Dabar mes galime nustatyti kryptį ir atstumą, taip pat spręsti apie ateinančios informacijos šaltinius. Mus jau supa ištisas garsų ir kvapų pasaulis.
Po kurio laiko prisideda naujas pojūtis, kai kažkas liečia mūsų odą. Šie prisilietimai tai šilti ir šalti, tai sausi ir drėgni, tai kieti ir minkšti, yra ir tokių, kuriuos sunku nusakyti... Jei kažkas patenka į burną, nustebę pajuntame skonį. Pasaulis tampa vis turtingesnis. Jame gausu garsų, spalvų, skonių ir aromatų. Turime galimybę liesti daiktus ir tirti savo aplinką. Ar galėjome pagalvoti apie tokią įvairovę, kai šių suvokimo organų neturėjome?
Jeigu jūs būtumėte akli nuo gimimo, ar jaustumėte regėjimo stoką? Ar žinotumėte, ko jums trūksta? Ne.
Dėl analogiškos priežasties mes nepastebime, kad neturime dvasinio organo – sielos. Gyvename nežinodami, jog egzistuoja dvasinė dimensija. Ji yra atskirta nuo mūsų pojūčių ir mums jos nereikia. Šis pasaulis mus tenkina, diena dienon, metų metais, iš kartos į kartą. Gimstame, gyvename, mėgaujamės, kenčiame ir galiausiai mirštame, taip ir nepajutę kito, dvasiniu gyvenimu pripildyto, tikrovės sluoksnio.
Ši situacija tęstųsi iki begalybės, jeigu mumyse nepradėtų reikštis nauji, nesutramdomi pojūčiai: tuštuma, egzistavimo beprasmybė, būties betiksliškumas. Netgi visų turimų norų realizavimas mūsų nebedžiugina – mums nuolat ko nors trūksta. Pažįstamas gyvenimas su visomis grožybėmis ir pagundomis palaipsniui liaujasi mus tenkinęs.
Iš tiesų, tokia padėtis liūdina, todėl mes stengiamės apie ją negalvoti. Ką čia padarysi? Šiandien praktiškai visi taip gyvena.
Šiuos jausmus sąlygoja naujo noro – siekimo mėgautis iš nežinomo šaltinio kažkuo pakiliu, viską aplinkui pranokstančiu prabudimas. Jeigu dabar stengsimės realizuoti tokį ambicingą polėkį, suprasime, kad siekiame to, ko mūsų pasaulyje nėra.
Dauguma mūsų jau patiria šį potraukį kartu su tuštumos jausmu, persekiojančiu mus kasdieniame gyvenime. Kalbama apie natūralius, iš anksto gamtos užprogramuotus procesus. Naujas noras leidžia suprasti, kad yra kažkas už žinojimo ribų, – ir mes pradedame dairytis aplinkui. Reikia tik leisti šiam norui mus vesti pirmyn, reikia tik klausytis savo širdies ir tuomet nubusime, kad išvystume tikrąją realybę visu jos nepaprastu grožiu.

www. neohuman. ru