Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kartų raida

Šiuo metu visuomenė egoistinė, tačiau yra pakankamai prielaidų, kad žmonių tarpusavio santykiai gali tapti altruistiniai. Iš esmės visas žmonijos nueitas vystymosi kelias buvo reikalingas tik tam, kad pasirengtume realizuoti gyvenimo tikslą, kurį turi įgyvendinti šita karta.
Visą žmonių giminę nuo pradžios iki pabaigos galima įsivaizduoti kaip vieną kartą, kurios gyvenimas tęsis tol, kol ji visiškai išsivystys ir pereis į dvasinio lygmens egzistavimą. Per kelis tūkstantmečius kartose kaupėsi mūsų vidiniai sugebėjimai, vystymosi katalizatoriai. Šio proceso pabaigoje žmogiškasis lygmuo, t. y. žmonės turi pakilti į naują pakopą, kurią, kad būtų paprasčiau, vadinsime „ištaisyta“.
Kad suprastume kartų vystymosi esmę, prilyginkime mūsų vidinius veiksnius informacijos vienetams. Juos turi kiekvienas tikrovės objektas ir juose yra vidiniai duomenys apie medžiagą. Iš esmės gyvename erdvėje, kurioje yra nepaprastai daug informacijos apie visus elementus. Šis informacinis laukas, kuriame mes egzistuojame, vadinasi „gamtos sumanymu“. Bet koks detalės pasikeitimas – ar tai būtų pastangos išsaugoti esamą būseną, ar perėjimas į kitą, taip pat jėgos, veikiančios sudedamąsias tikrovės dalis, vidinės ir išorinės transformacijos ir pan. – yra informacinio lauko pasikeitimas.
Kiekvienos kartos žmonės ieško subalansuoto egzistavimo ir gero gyvenimo algoritmo – tos formulės, kuria jų neapdovanojo gamta. Pats šių ieškojimų procesas papildo informacijos vienetus naujais duomenimis, darydamas juos vis labiau visapusiškus. Žinios ir suvokimas, kuriuos įgyja tam tikra karta, mėgindama „pradėti gerai gyventi“, priprasti prie gyvenimo sąlygų ir aplinkos, tampa kitos kartos natūraliais polinkiais. Patirtis, sukaupta ankstesnės kartos, kitai kartai tampa pagrindiniu vidinės išminties šaltiniu, todėl kita karta labiau išsivysčiusi. Sūnūs visada greičiau įsisavina inovacijas nei tėvai, kurie jas įvedė. Mūsų dienomis vaikai laisvai naudojasi mobiliaisiais telefonais, nuotolinio valdymo pultais, kompiuteriais ir per keletą metų pralenkia savo tėvus įsavindami ir naudodami naujas technologijas.
Taip iš kartos į kartą žmonija įgyja išminties ir tobulėja. Šiandien ją galima prilyginti vienam sukaupusiam tūkstantmečių išmintį žmogui. Individo protas panašus į veidrodį, kuriame atsispindi kenksmingų ir naudingų veiksmų vaizdai. Žmogus pasirenka gerus, naudingus dalykus ir atmeta tuos, kurie jam kenkė. Jie palieka žymę jo smegenyse kaip veidrodyje, atspindinčiame jo patirties vaizdus, o vėliau jis išryškina teigiamus poelgius ir atstumia neigiamus, kol tampa subrendęs ir išmintingas. Ir visa žmonija turi kolektyvinį protą ir atmintį, kur įsimenami kiekvieno nario visi naudingi ir kenksmingi visuomenei poelgiai.
Informacijos vienetų išsivystymas nulėmė tokį mūsų įsisąmoninimo lygį, kai jau jaučiame savo priešingumą gamtos jėgai. Šiandien gebame suprasti to priežastis ir matyti tikslą, kurį turime įgyvendinti.
Daugelis mūsų įprastos rutinos fone neatsitiktinai patiria naują vidinę tuštumą. Ją pagimdė pabudęs noras pakilti į naują būties pakopą, pereiti į „ištaisytą“ lygmenį. Toks yra kitas kartų vystymosi etapas – tarpsnis, kai galime sąmoningai judėti mūsų gyvenimo tikslo realizacijos link.
Visuomenės požiūris į altruizmą
Altruistinės visuomenes kūrimo procesas, be abejo, bus plačiai remiamas – juk kiekvienas mūsų laiko save geru žmogumi, mokančiu užjausti artimą ir siekiančiu būti naudingu aplinkiniams. Tokie mes esame. Atrodytų, žmogui niekas netrukdo tiesiai pareikšti: „Esu egoistas ir nesirengiu nieko paisyti! “ Tačiau niekas iš mūsų nesididžiuoja savimyla.
Visuomenė natūraliai reiškia simpatijas ir gerbia tuos, kurie stengiasi dėl jos gerovės. Kiekvienas kolektyvo narys nori pelnyti visuomenės pripažinimą, užsitarnauti gerbiamą įvaizdį. Bet koks žmogus, bet kuri draugija, kiekvienas politikas ar vyriausybė stengiasi atrodyti altruistais. Dar daugiau, niekas neskatina kito elgtis egoistiškai – juk tai neigiamai atsiliepia pačiam žmogui. Netgi asmenys, kuriems labiausiai būdinga savimyla, rodosi esą altruistai, ne tik mėgindami užsitarnauti visuomenės pagarbą, bet ir todėl, kad jiems yra naudinga analogiška aplinkinių reakcija.
Tiesa, būna išimčių, kai žmonės skelbiasi esą egoistai, tačiau nesididžiuoja žala, kurią daro kitiems, o tik nori sukelti susidomėjimą savo nepaprastumu. „Pažiūrėkite į mane: aš ypatingas“, – sako jie mėgindami patraukti į save visuomenės žvilgsnius ir bent šiokį tokį dėmesį.
Taigi nė vienas žmogus atvirai nesipriešins altruizmo plitimui pasaulyje. Tegul žmonės jį rems dėl vienokių ar kitokių priežasčių, tačiau niekas negalės pasisakyti prieš altruistinius santykius. Juk viduje mes jaučiame, jog egoizmas neša mirtį, o altruizmas yra teigiamas veiksnys, dovanojantis gyvenimą ir gerovę. Būtent todėl būdami egoistai, savo vaikus mokome gerai elgtis su artimu.
Kaip auginti laimingus ir aprūpintus vaikus
Augančios kartos auklėjimas nuo seno buvo grindžiamas altruistinėmis vertybėmis. Kiekvienas mūsų siekia savo vaikams įskiepyti pačias geriausias savybes, su kuriomis jie pradės gyvenimą. Mes intuityviai juos mokome būti nesavanaudiškais.
Auklėdami savo atžalas, tėvai moko juos gerai elgtis su artimu, nes nesąmoningai jaučia, kad savanaudiškas aplinkinių išnaudojimas galiausiai atsisuks į pačius palikuonius. Mes norime, kad mūsų vaikai būtu tikri dėl ateities, ir jaučiame, jog padėti tegali altruistinis auklėjimas. Juk žmogaus saugumas priklauso nuo aplinkos, kur į jį žiūrima, atsižvelgiant į jo poelgius. Žmogui kenkiama tik per aplinką, o altruistinis elgesys didina tikimybę, jog visuomenė bus lojali ir draugiška jam.
Kiekvienoje šalyje bet kuri visuomenė visais laikais siekia įskiepyti altruizmo pagrindus augančiai kartai. Tik diktatorius, turintis neribotą valdžią ir kariuomenę, gali sau leisti mokyti paveldėtoją būti žiauriu, niekam nenusileisti ir engti kitus. Jo įpėdiniui prireiks labai stiprios ir didelės apsaugos, kad galėtų išgyventi. Jis turės kovoti su savo piliečiais naudodamas karinę jėgą. Netgi jeigu niekas nesiryš jam kenkti, be jėgos metodų jis negalės realizuoti savo pražūtingų ar militaristinių planų.
Kita vertus, geranoriškas požiūris į artimą žmogui suteikia stipriausią tikrumo, ramybės, susitaikymo jausmą, todėl žmonės stengiasi savo mažąsias atžalas auklėti būtent tokia dvasia. Tačiau šie laikui bėgant pastebi, jog patys tėvai nesilaiko altruistinių tarpusavio santykių. Tada ir vaikai tampa tokiais pačiais egoistais, kaip ir tie, kurie bandė įteigti jiems nesavanaudiškumo principus.
Teisingas auklėjimas grindžiamas pavyzdžiu. Tačiau ar mes savo vaikams rodome altruistinio požiūrio į artimą pavyzdį? Ne, nors būtent to juos mokome nuo pat kūdikystės. Vaikas, kuris mato, jog tėvų poelgiai neatitinka jų skelbiamų elgesio normų, supranta, kad žodžiai yra tušti ir apgaulingi. Kiek beaiškintume jam, kaip dera elgtis su kitais, reikiamo poveikio nesulauksime.
Šių dienų krizė, gresianti pačiai egzistencijai, įpareigoja mus keistis. Iki šiol nesąmoningai diegėme vaikams altruistinį auklėjimą, paprastai neremdami jo asmeniniu pavyzdžiu. Tačiau nuo šiol neturime pasirinkimo – patys privalome keisti savo egoistinį požiūrį į artimą. Vis daugiau žmonių įsilies į šį ratą, ir tuomet pasikeis realybė, kurioje gims ir gyvens mūsų vaikai. Jie lengvai įsisavins tai, kas buvo sudėtinga mums, būtent kad visi esame vienos bendros sistemos dalys ir todėl mūsų santykiai turi būti altruistiniai. Praktiškai nei savo vaikams, nei sau negalime padaryti nieko geresnio.
Egoistai ir altruistai
Dar vienas veiksnys, padedantis žmonijai taisytis, – tam tikrai žmonių daliai būdingas natūralus polinkis padėti aplinkiniams. Paprastai gebėjimas jausti artimą tiesiogiai ar netiesiogiai leidžia išgauti dar daugiau malonumo susisiejant su juo. Tačiau kai kurie žmonės artimą jaučia kitaip: jiems artimo skausmas yra kaip savo paties. Svetimos nelaimės jautimas juos kankina ir verčia ieškoti galimybės padėti kitam.
Didesnė žmonijos dalis – „įprastiniai“ egoistai, nejautrūs artimo vargams. Tačiau kiekvienoje visuomenėje egzistuoja ir nedidelis kiekis „altruistiškų“ egoistų, kurie stipriai jaučia svetimą skausmą. Sutrumpintai pirmąją kategoriją vadinsime „egoistais“, antrąją – „altruistais“, nors jų prigimtis irgi yra egoistinė.
Taigi egoistai dėl artimo kančių nejaučia sąžinės graužimo, todėl išnaudoja jį kaip išmano. Altruistai, priešingai, užjaučia žmones, todėl saugojasi ištarti žodį, kuris galėtų įskaudinti ar įžeisti kitą žmogų. Ir vieni, ir kiti savo polinkius paveldėjo genetiškai, todėl nekalbame apie „blogiečius“ arba „geriečius“, o tik apie natūralias, įgimtas paskatas.
Tam tikrų genų sekos pakeitimai turi įtakos žmonių gebėjimui būti geriems su kitais. Tokie yra elgesio genetikos tyrinėjimų rezultatai. Mokslininkai mano, jog altruistiniai poelgiai atlyginami: žmogaus, kuris gerai elgiasi su artimais, smegenyse sintezuojasi cheminė medžiaga – dofaminas, sukeliantis malonų pojūtį. 18
Nuo seno žmonija vidutiniškai dalijasi į 90 proc. egoistų ir 10 proc. altruistų. Pastarieji prisiima rūpestį visuomenės gerove, siekia teikti pagalbą įvairiose būties srityse, remti beturčius, silpnus, vargstančius ir pan. Iš esmės altruistai gelbsti situacijose, kurioms negebanti užjausti visuomenė neskiria dėmesio.
Altruistinės organizacijos investuoja didžiules lėšas į tokią veiklą bei deda dideles pastangas. Tačiau dažniausiai esminių teigiamų poslinkių nesulaukiama. Pavyzdys – Afrikos kontinentas. Anksčiau, kai Vakarai dar nesikišo į jų gyvenimą, afrikiečiai apsirūpindavo patys, o šiandien miršta iš bado, nors jiems padedama maistu. Milžiniškos sumos, surenkamos jų reikmėms, situacijos negerina ir Afrikos gyventojai nesiliauja kovoti dėl egzistavimo kasmet blogėjančiomis sąlygomis.
Kokių tik priemonių nesiimdavo altruistinės organizacijos, mėgindamos pagerinti pasaulio padėtį, tačiau nežiūrint visų pastangų, situacija tik blogėja. Galima ir toliau taip elgtis, bet išmintingiau būtų stabtelėti minutėlę ir savęs paklausti: „Kodėl mums nesiseka? Kur klystame? “
Kaip jau aiškinome, apskritai visos pasaulio problemos – ir asmeninės, ir visuomeninės – yra disbalanso su gamta pasekmė. Todėl materiali pagalba gali tik trumpam pagerinti neįgalių gyventojų sluoksnių padėtį, tačiau ji neduoda tikrosios naudos ateičiai, nes neatstato žmogaus pusiausvyros, nesprendžia problemos iš esmės. Žinoma, kai žmogus badauja, jį reikia pamaitinti. Kartu, padėję jam atsikelti ir patenkinę gyvybinius poreikius, turime pasirūpinti, kad pakiltų jo gyvenimo tikslo įsisąmoninimo lygis.
Jeigu norime paskatinti teigiamas pasaulio ir savąsias permainas, turime dar kartą patikrinti ir patikslinti, ar veiksmas altruistinis. Bet kurie poelgiai turi būti vertinami pagal jų bendrą indėlį į realų, esminį pasaulio situacijos gerinimą, žmonijos kančių nutraukimą. Veiksmas, apeinantis problemų šaltinį, mūsų nebetenkins, jis tik atidėlios ligos, kuri vėliau įgys dar sunkesnę formą, priepuolį. Jeigu ligonis apsiriboja nuskausminančiomis priemonėmis negydydamas ligos šaltinio, liga ūmės, kol galiausiai paims viršų.
Veiksmą galima vadinti altruistiniu tik tuo atveju, jeigu jo paskirtis vesti žmogų į pusiausvyrą su bendru gamtos dėsniu, į meilę, atsidavimą žmonėms. Altruistinis veiksmas turi didinti žmogaus įsisąmoninimą, jog esame vienos sistemos, vieno organizmo, kuriam priklauso visi žmones, kokios tautybės ar rasės jie bebūtų, dalys.
Tik veiksmas, kuris padeda žmogui tai suprasti ir atitinkamai žiūrėti į artimą, bus iš tiesų altruistinis. Kalbama ne apie instinktyvias reakcijas padėti kenčiantiems, o apie poelgius, daromus suprantant neatidėliotiną reikalingumą visai žmonijai, kartu su vargstančiais ir jų globėjais, pasiekti pusiausvyrą su gamta.
Todėl altruistų gerąją valią ir energiją labiausiai reikia nukreipti į žmonijos sąmoningumo kėlimą aiškinantis visų problemų priežastis ir jų sprendimo kelius. Gamta ištiesė mums pagalbos ranką – dešimt procentų altruistų, kurie jaučia nesavanaudiškų veiksmų natūralų poreikį. Jeigu teisingai pasinaudosime šia pagalba, jų nuostabus potencialas bus realizuotas.
Dalijimasis į egoistinę ir altruistinę dalį santykiu 90: 10 būdingas ne tik žmonijai, bet ir kiekvienam žmogui atskirai. Vienas pagrindinių tikrovės dėsnių skelbia: „visuma ir dalis yra lygios. “ Kitaip tariant, viską, ką turi visuomenė, turi ir kiekvienas individas. Amerikiečių mokslininkas Maiklas Talbotas knygoje „Holografinė visata“, kurioje surinkti šios srities moksliniai atradimai17, nurodo, jog visata yra holograma. Visuma ir dalis viena kitai identiškos kaip du vandens lašai tiek pasaulio išoriniuose atributuose, kaip planetos būsena, tiek ir vidiniuose. Net atome aptinkame ištisą sistemą, panašią į saulės sistemą.
Pagal šį dėsnį kiekvienas žmogus, nesvarbu, egoistas ar altruistas, turi 10 proc. altruistinių jėgų ir 90 proc. egoistinių – panašiai kaip visa žmonija. Žmonės skiriasi vidiniais šių jėgų deriniais. Altruistų atidavimo jėga (tegul ir egoistinė) aktyvi, o egoistų snaudžia. Tačiau kiekvienas žmogus turi nesavanaudiškumo pagrindą. Vadinasi, visoje žemėje nėra nė vieno žmogaus, kuris negalėtų pasiekti pusiausvyros su altruistine gamtos jėga – balanso, kurio dėlei šios jėgos iš pat pradžių glūdi mumyse.
17 Dopaminergic polymorphisms associated with self-report measures of human altruism: a fresh phenotype for the dopamine D4 receptor. Bachner-Melman R, Gritsenko I, Nemanov L, Zohar AH, Dina C, Ebstein RP. Molecular Psychiatry. 2005 Apr;10 (4): 333-335. Dofaminoerginiai polimorfizmai susiję su žmogiškojo altruizmo savivokos kriterijais: dofamino receptoriaus D4 šviežias fenotipas. R. Bachner-Melman, I. Gricenko, L. Nemanov, A. H. Zohar, K. Dina, R. P. Ebstein. Žurnalas „Molecular Psychiatry“, 2005, balandis;10 (4) 333-335.
18 Holografija (gr. holos – visas, graphe – rašyti, braižyti, piešti) – daikto erdvinio atvaizdo atkūrimo metodas, pagrįstas bangų interferencija. Viena iš nuostabių hologramos savybių – bet kuris jos gabalėlis turi visą informaciją apie objektą.
2007-07-24 12:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-24 14:08
Plogutits 518
:)Neškaityyyyyyyyšiu!!!:DDDDDDDDDDDDDD
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-24 12:49
ž
ž
apie altruizmą rašyti - dvigubas altruizmas, skaityti - trigubas, bet prižadu paskaitysiu kada vėliau:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-24 12:43
Plogutits 518
:)Blūdelnikas daugiau nieko..daugiau neskaitysiu..:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą