Naktį

ateik pas mane
išvirsiu arbatos
vaišinsiu sausainiais
mes būsim drauge
ateik nors minutei
prašau
aš šiąnakt be proto nenoriu
bijau likt viena
baugu man kažko
kraupus net mėnulis
kur kabo toks kreivas
aukštai danguje
ilgiuosi troškimo ilgiuosi svajonės
bet aplink  vien naktis
nejauki tuštuma
ateik pas mane
priglausk prie krūtinės
nenoriu bijoti
bijot pavargau
aš noriu ramybės
aš noriu užmigti
ilsėtis
juk to taip seniai nedariau
ateiki arčiau
vėl leiski pajusti
kaip baimė išnyksta žmogaus glėbyje

dabar supratau
ilgiuosi žmogaus aš
bijau
taip siaubingai bijau
būt viena

užmigsiu kaip nors
užmigsiu pabusiu
pabusiu su baime
pabusiu viena
ir lauksiu mėnulio
kraupus jis man
kreivas
bet vienas man liko
deja taip toli nuo manęs

danguje