Rašyk
Eilės (75611)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10660)
Vaikams (2555)
Slam (50)
English (1165)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nūdienos dviejų atvirukų vaizdelis

Ass is up and head is down –
Same flesh, same sound,
God first show us endless sky,
Then the underground.
(Emir Kusturica)

Veikėjai:

Vandalinas Kaladė – žmogus su triause kepure
Kultūros namų direktorius – žmogus su perspektyva ir požiūriu
Akordeonas – lyriškas ir ironiškas ponas
Angelai – padarai, pasirodantys dėlei didesnio kiekvieno kūrinio gražumo
Angelų vyresnysis (Vyr. Angelas) – pats seniausias angelas
Ožys – ožys

Veiksmas vyksta mūsų dienomis Tarakonyse

I atvirukas

    Tarakonių Kultūros namų scena. Joje ant kėdės sėdi Vandalinas Kaladė. Triausė kepurė užsmukusi ant akių, kelnės ir švarkas susiglamžę, vietoj marškinių – vilnonis golfas. Į kėdę atremta balalaika. Prietema. Šalta. Kaladei iš burnos virsta garas. Ant scenos pamažėle lipa tuklus Kultūros namų direktorius, balansuodamas putliomis rankytėmis.

Direktorius (užlipęs ant scenos): Na, Kalade, kur žiūrovai?
                                                      Koks be jų koncertas?
                                                      Vėl, tikriausiai, susimovei,
                                                      Trigrašio nevertas?
                                                      A ne?
Kaladė:                                        Kieme
                                                      Žiūrovai. Nemanyk, kad glušas.
                                                      Kaip visada, mergas dalijasi ir mušas.

Direktorius:  A ne?
Kaladė:        Kad netikit, pats pažiūrėkite kieme.

Direktorius:  Gerai, gerai. Man viskas aišku. Nėr kultūros lygio.
                    O viskas tik per jus, artistai nevalyvi,
                    Nesugebat žmogaus sudominti menu.
                    Aš tuos laikus, kitaip kai buvo, atmenu:
                    Užlipdavo ant scenos traktoristas Marijonas,
                    Užtraukdavo nelyg koksai Kobzonas,
                    Arba Ona... Meni dar Oną?
                    Nū tą, kur šakėmis užbadė traktoristą Marijoną?
                    Vot buvo menas! Publika, laikykis!
(į šoną)
                    Ogi dabar – kažkoks Kaladė. Ir išvaizda nelyg trečioj veselės paroje jaunikis,
                    Ne koncertuoti jam, o fermoje muses vaikytis.
                    Žąsytis.
(Kaladei)
                    Tai grosi tu ar ne, jau laikas,
                    Davaj davaj, imk, nafig, balalaiką!

    Kaladė iš už nugaros pasiima balalaiką, pabando kelias natas, po to atsidūsta ir pradeda groti Johaneso Bramso Vengrų šokius. Direktorius klausosi aiškiai nepatenkintas.

Direktorius
(piktai pertraukdamas muziką): VandAlinai Kalade!
Kaladė:                                      Atsiprašau, aš VandalInas.
Direktorius:                                Tu durnius grynas.
                                                  Ką čia per dūrą groji, tu, VandAlinai,
                                                  Klausytis nebegalima.

Kaladė:        Čia gi Bramsas,
Direktorius:  Kas? Bl. ramsas? (kvailai kikena iš savo nevykusio pokšto)
Kaladė:        Čia klasika, nors ir ne balalaikai parašyta,
Direktorius:  Ir nori, kad visi klausytųs šūdo šito?
                    Vien žodž, sakau tau, bl, Kalade,
                    Kad rytdienai sukurtum, bl, baladę,
                    Kad būtų ten be įmantrių minčių
                    Ir filosofinių niekučių
                    TautInis požiūris. Nemažas, rimtas...

(paima ranka užu smakro ir mąsliai žvelgia aukštyn)

Kaladė:        Ar tiktų pagal dydį kaip nuo čia lig spintos?
Direktorius:  Ir vėl tu, na, už savo.
Kaladė:        Ne už svetimo.
Direktorius:  Davai, kuri staigiau tik, pasakiau. (erzina) „Už sveeetimo“.
                    Dar džiaukis, kad tau premijos neatimu.
(į šoną)
                    Artistas.
                    Neda... Hm., Khu.
                    Tpfu.
                    Vot nuo tokių ir keiktis pradedi.
                    Pirmadienį.

    Kaladė padeda balalaiką ir rausiasi švarko vidinėje kišenėje. Kažką ištraukia, pasižiūri laikydamas prieš akis ant delno.

Direktorius:  Ką čia turi?
Kaladė:        Grūdai. Beliko tik keli.
Direktorius:  Tai eik kooperatyvan, imki maišą-kitą,
                    Tik pasakyk, kad būtų užrašyta.
Kaladė:        Netiks. Šitie grūdai auksiniai.
Direktorius:                                                  Vo-bą!
                    Parodyk, nebūk boba.
(žiūri)
                      Nū jo, tikrai auksiniai. Ką su jais darysi?
Kaladė:        Tai negi rysiu?
                    Aišku, kad volungę lesinsiu.
Direktorius:  Kam?
Kaladė:                    Kad giedotų.
Direktorius:                                    Ir taip giedos, žąsine.

    Kaladė atsistoja ir neskubėdamas išberia gūdus ant scenos. Grūdai spindi mažytėmis žvaigždutėmis, scenoje pasidaro šviesiau.

Kaladė (lyg sau, lyg Direktoriui): Kai randi švarko kišenėje auksinių grūdų, kai juos paberi, tai atskrenda volungė, auksinis paukštis, ji lesa grūdus, tuos, iš vidinės švarko kišenės, ir gieda. Taip gieda, kad kaži kas viduje apvirsta, tarsi būtų išsipylęs stiklainis su obuolių actu, ir ant akių tokia lyg ir migla užslenka. Kol gieda volungė. Tik tų auksinių grūdų taip maža, taip maža. Ir kasdien vis mažiau.

    Įeina Ožys, žebendamas rekvizitines kelnes, pasisukioja po sceną, sumataruoja uodega ir paberia spirų.

Direktorius (juokdamasis):  Vo. Matei į tavo grūdus požiūrį
                                            Ožio?
                                            Davaj, rašyk baladę, o savo volunges pašersi spiromis
(bukai kikena)
Kaladė (lyg susinepatoginęs): Suprantate, direktoriau, tos volungės – juk jos... ATSIRENKA...

    Direktorius numoja ranka ir išeina. Lieka Kaladė ir Ožys. Kaladė iš už scenos atsineša Akordeoną, prakiša rankas į diržus ir atsisėda ant kėdės. Ožys kramsnoja rekvizitines kelnes ir trypinėja aplinkui.

Kaladė (glostydamas Akordeoną): Išėjo. Tarp poetų Mocartas ir Puškinas tarp kompozitorių.


II atvirukas

    Ten pat. Kaladė rymo ant Akordeono, Ožys stovi priešais ir, pakreipęs galvą, žiūri į Kaladę. Iš užkulisių išpuola būrys Angelų.

Kaladė:  Kas čia per triukšmas? Kas jūs? Stokit!
(į šalį)    Kraupokas vaizdas ir veidai keistoki:
              Nušepę, išberti, spuoguoti, apsilupę,
              Į nešvarias paklodes susisupę,
              Išbirę plunksnos kam, sparnai kam susiklaipę,
              Nagai aplūžinėję, žvilgsniai lyg paklaikę,
              Ir kvapas kaip nuo stovinčio vandens statinės.
              Toks pirmutinis, toks ir paskutinis.

Vyr. Angelas: Meš Angelaj, šmogau,  nejaugi nematyti?
Kaladė:          Ko reikia jums, sakyki?
Vyr. Angelas: O šit ko! (Angelams) Pulkit!
                        Tik nesistumdykit ir nesikulkit!

    Kaladė su Akordeonu išsigandęs pašoka nuo kėdės, rengiasi bėgti, tačiau Angelai jo neliečia. Jie šlepteli ant kelių, ropinėja keturiomis po visą sceną, pešdamiesi ir cypaudami, tąsydami vienas kitą už purvinų apdarų, už plaukų, gnaibydamiesi ir draskydamiesi puola rinkti auksinius Vandalino Kaladės grūdus, kemšasi juos į burnas, pramaišiui su Ožio spiromis. Kuo mažiau lieka nesurinktų grūdų, tuo tamsiau scenoje. Galų gale telieka prieblanda, angelai keliasi pakumščiuodami vienas kitą.

Vyr. Angelas (atrydamas spirą ir įdėmiai ją apžiūrinėdamas):
                            Kašką tu šišia, Vandalinai, lyg ne tą pabėrei.
                            Turėjo būt aukšiniš grūdaš.
Kaladė:                                                            Taip, turėjo.
Vyr. Angelas:      O kaš gi šia? A? (Kiša Kaladei po nosim spirą)
Kaladė:                                            Ožio šūdas.
                            Galėjot pažiūrėt ką ryjate. Juk davė Dievas jums akis ir kitą įrangą.
Vyr. Angelas:      Šuprašk, šmogau, Taš, Kuriš Rankioja – Neširenka.

    Vyr. Angelas bando apkabinti Kaladę ir jį palaiminti bei pabučiuoti, tačiau Kaladė pasibjaurėjęs atšoka. Vyr. Angelas mostu sukviečia visus Angelus ir jie sustoja choro eilėmis scenos gilumoje. Kaladė sėdasi ant kėdės ir pirštais paliečia Akordeono klavišus. Ožys vis stovi priešais ir taip pat pakreipęs galvą žiūri į Kaladę.

Kaladė (dainuoja): Vienam rate trys voverės gyveno,
                                Tik vaikštinėjo skirtingais keliais:
                                Viena – aukštyn, kita – žemyn tipeno,
                                Trečia abi jas siuntė po velniais.

Akordeonas:            RYšmaliarYm  trihYra    romihYlija
Angelų choras:        ŠumbolbulA    šmovAcha    mušišŪ
Akordeonas:            HrYvajamY    omYra    minohYra
Angelų choras:        BumbalušĄ  fušOša    chišišŪj.

Kaladė:                    Ta, kur aukštyn, pati nepastebėjo
                                Kada ratu užlipo per aukštai
                                Ir iš aukštybių žemėn nuburbėjo,
                                O nuburbėti – tai, sutik, prastai.

Akordeonas:            TrĖlajarĖ
Angelų choras:                          šmotošu    vabalaba
                                  Ubujabu
Akordeonas:                            trėjOlė    hiera
Ožys:                                                                mĖ.

Kaladė:                      Ta, kur žemyn, ilgai link tikslo ėjo,
                                  Bet valdo mus nematoma ranka:
                                  Žemyn keliavo, kol nepasikėlė,
                                  O pasikėlusiems, sutik, ne kas.

Angelų choras:          Nekaš nekaš, šumbulba šalumbE
Akordeonas:              HyvajarY  rihYja  hYru
Ožys:                                                                    mE.

Kaladė:                      Trečiai nebaisūs nei kalnai, nei vėjai,
                                    Nei ligos nei jokie kiti velniai,
                                    Ta voverė ramiausiai sau gulėjo,
                                    Nes buvo jau pastipusi. Seniai.

Angelų choras:            Šmulbulb.....
Akordeonas:                trY......
(Abu kartu užsikerta. Kelias sekundes tyla.)

Ožys:                          Mee, mekekeee, memeee!
Kaladė:                        Škiur, ble!

    Angelai pasipiktinę, burbėdami ir skėsčiodami rankomis išeina. Girdėti replikos: „Durnius“. „Nu ir nesąmonė“. „ Eik tu na, laža kažkokia“. „Žąsinas“. „Čia, bl, baladė? X-jadė“...

Kaladė (isteriškai rėkia išeinantiems angelams pavymui): O ko jūs norit! Šikniai! Visus mano auksinius grūdus surijote, šmulbalabumbiai! Kaip aš dabar, be volungės, vienas, visiškai vienas! Dinkit! Šūdros! Dinkit! Lauk!
(tyliai) Lauk...

Ožys:              Mmmm.
                        Mmmm.
                        Mekeke?
Kaladė:            Nu tau dar ką?

    Ožys pakelia kanopą, po kuria matosi vienas auksinis grūdas. Kaladė, šaukdamas „Oho“, puola prie grūdo, pakelia jį, pasideda ant delno, apžiūri prisikišęs. Šypsodamasis prieina prie scenos krašto,  nuo delno meta grūdą į salę ir palaimingai išsiviepęs laukia. Girdisi čepsėjimas.

Kaladė (egzaltuotai):    O volunge, auksinis mano paukšti,
                                      Tau paskutinį savo aukso grūdą atiduodu,
                                      Kad tavo balsas dar bent vieną kartą
                                      Skambėtų šituose Kultūros krūmuos!

Pasigirsta – „ŠVILPT“.
Tyla.

Kaladė (nustebęs):        Ir viskas?
(kiek palaukęs)              Chi.
                                      Chi chi.
                                      Predoplata*. Chi chi...

    Vis dar krizendamas Vandalinas Kaladė iš užančio išsitraukia birbynę ir iš pradžių tyliai, o vėliau vis garsiau ir garsiau užgroja kaži ką iš Čekasino repertuaro. Ožys pritardamas bliauna visa gerkle. Tarakonis ir Kultūros namų sceną užgula bežvaigždė naktis.



* terminas tiesiogiai verčiamas kaip „išankstinis apmokėjimas“, tačiau jis reiškia kuuurkas daugiau.
2007-07-19 21:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-21 15:22
ŽEMAITUKĖ
Nesamonė tikra 1
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-20 21:34
Balandis
Patiko
tiko
ko
dar
ar
a
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-20 17:24
Santaja
patiko:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-20 13:29
Dūgzti tyliai
Postmodernas:))) Sakė, jau vakaras, bet man dar saulė šviečia. Vandalinas Kaladė sakė. Juo galima tikėt?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-20 00:42
Nemunėėlis
patinka"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-20 00:42
Nemunėėlis
na žinote, labiausiai ptinka ožys
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-20 00:37
zirzule
"Taš, Kuriš Rankioja – Neširenka"
Audringi aplodismentai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-19 22:45
Diudia Pauteckas
toks iš pažiūros rimtas paukštis, o tokius banaliukus ir fincikliuškas rašo.
su malonumu perskaičiau, rytoj dar perskaitysiu rytine galva. manau, vertas penkių auksinių spirų /toks nevykęs pokštas/
:>{)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-19 22:17
Kirvoboica
visas miuziklas, be pagražinimų ir tiesiai
prašlo so vkusom, nors pjesių neįtin suvirškinu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą