Tarp Vilniaus ir Šventosios bokštų.Pokštai.Marijos.Kelelis.

Aš negirdžiu kaip:
-Mama, mama, noriu valgyt! -
sušunka iš džiaugsmo Onytė.

Aš tik

Keliauju keliauju keliauju
sau aplink keliais.

Jei keliauji, tai žinoma ant kelių.
Žvyras kutena, bet maloniai.
Maloniai,
kaip kepinamų spirgų kvapas
o štai
pasklido iš gretimos sodybos.
Truputį vimtelėjau (nemėgstu spirgų),


kažkoks garas pasklido iš burnos.
Neišsigandau.
Aplinkuj obelys ir ąžuolai.
Tikras lietuviškas miškas.
Ant jų, ant šaligatvio
tupi varnai. Salotinėm maikėm.
Tupi nukabinę šiknas
ir sako:
-Aš juodas varnas.

Jaučiu kažkas pažįstamo, tik juokingiau.
Pastoviniavau.
Jei stoviniuoju, tai žinoma kaip pastatytas stovas (stovėjimo aikštelėj)
Taip visiškai ne prie ko.

Staiga kažkoks oranžinis automobilis susto...
Sustorėjau.
Ir guliu.

Guliu po obelim ir džiaugiuos viršsvoriu.
(obuoliais ta prasme)

Susimąsčiau ramiai, vangiai.
Kad mėgstu Šventąją.

Šv. Kopūstų Karalienė (kažkur Kanzase).
Už tai aš atsikėliau
ir numyniau takučiu
sau kojos pirštą
į Šventąją.

Tas miestelis Šventoji.
Kaip šaukštai po pietų.
Jo, visi pavalgo tvarkingi, drūti,
nusineša indus
tik šaukštus kažkodėl palieka.

Aš nebenorėjau palikti Šventosios
tokioj juokingoj padėty.
Todėl nukeliausiu ten ir nusidrieksiu, kaip tiltas
nuo Šventosios iki Vilniaus.


                          ir niekas negalvojo, kad sita istorija virs realybe.

                                Andrius Gal.