Čiurlenimas, pakilęs prie ausies, nugriūva,
Parkritęs rangosi, varvena, srūva.
Iš žemės dygstanti žolė vėl pradeda žydėti.
Širdis nežino kam, bet nori vėl tylėti.
Lietaus simfonija aštri man skverbiasi į sielą,
Kurios net pusė palikta tai Prarastajai dienai.
Per lietų pildosi svajonės portugalų,
O mano Šiaurėj augusi dvasia, deja, nepaliesta cikadų.