šio to daugiau

Už senovinių durų, prie puspilnio elio bokalo,
tarp daugybės tokių pat kaip aš,
klausiaus didvyriškų ir gėdingų kalbų.
O pats tylėjau ir klausiausi lietaus.

Jie šnekėjo apie kaimyną žveją,
kurs iš skęstančio laivo išsigelbėjo.
Keikė audrą jūroj prie saulės salos,
kam užgriuvo purslais iš giedro dangaus?

Girdėjau ir apie kaimo nelaimę -
lietūs ir potvyniai supūdė jau trečiąjį derlių.
Klausė, kuo nusikalto dievams,
negi aukų ir maldų jiems neužteko?

O aš drėgnus rūbus prie kūno jaučiau,
pro pravirą langą klausiausi lietaus
ir tyliai juokiaus su dievuku viduj:
- Ne maldų, o gauvintojau, tu norėjai!

Už atviro lango Jis verkia iš dangaus,
beviltiškai siautėja jūroj ar laukuos,
kartai sustingsta žaibe ar grūmojime.
Ne eli ir gyvių kraujo, ne maldų ir midaus,
tik šio to daugiau, tik truputį giliau.
O, stichijos dieve, tik tikėjimo švento
už senovinių durų ir langų
iš mūsų paprašyti norėtum...