Pranešimas (4)

PIRMA DIENA

Guliu užsimerkęs. Nenoriu atsimerkti, nes tai ką girdžiu ir užuodžiu neturi jokių sąsajų su paskutiniais pojūčiais prieš prarandant sąmonę. Šiurena vėjas, užuodžiu spyglių aromatą, girdžiu lygų ošimą, į veidą tvieskia saulė. Paskutinį kartą, kai dar kąžką sugebėjau suvokti, Padaro viduje buvo pamėkšliškai žalsva prieblanda. Atsidarius lifto durims pamačiau mažytę patalpėlę, kurios ir taip nedidelį plotą buvo užėmę Sergejaus ir Juan kūnai, apraizgyti pilkais čiuptuvais. Abiejų akys atsimerkusios, veidai žalsvoje prieblandoje pilkšvi ir sustingę. Atsisukau į Timu Bigut pasivadinusį Padaro tvarinį, bet lifte jo nebebuvo. Kaip ir reikėjo tikėtis, pajutau, kaip kojas, rankas ir juosmenį žaibiškai apsivijo kažkas tampraus ir šilto, ir tą pačią akimirką pasijutau kaip chirurginės operacijos pradžioje – pradėjo plaukti akyse ir iš lėto nugrimzdau į nebūtį. Viskas. Spėju, kad pati paprasčiausia anestezija, nieko ypatingo.

Na gerai, jeigu atsimerksiu, tikėkimės, kad pamatysiu žydrą dangų ir pušų viršunęs. Kur nors Vidurio Mongolijoje? Pala pala. Pušynai ir mėlynas dangus vidurio juostos elementai. Gerai. Velniai nematė, atsimerkiu.

Ir iš tiesų. Pušų viršūnės ir mėlynas dangus. Beje, kažkas artėja. Girdžiu žingsnius. Ir kalbą. Geriau jau pabūsiu užsimerkęs. Kol kas.
-…. kad neįmanoma. Aš nesu alchemikas. Tu manai, kad sudėtingų junginių sintezė gali vykti tokioje iškilmingoje ramybėje?
Sergejaus balsas. Vadinasi, Juan irgi čia.
- Gal ir negali, jeigu apsiribosi savo supratimu apie tai, kas gali ir kas negali. Bet juk faktas, kad vyko.
- Faktas, faktas…. - irzlus balsas, - taip pat faktas, kad…

Nutilo. Sustojo. Manau kad pamatė mane. Atsimerkiu ir žiūriu į juos. Tiesą sakant, jie abu atrodo itin keistai. Ypač Juan. Kodėl jo ūgis virš septynių pėdų? Kas per idiotiškas  chalatas su kapiušonu? Be to, barzdelė jam tiko kur kas labiau nei ūsai. Atpažinti, kad čia Juan galima tik iš veido formos ir migdolinių akių su pabrinkusiais paakiais ir raukšlėlėmis šonuose. Antra vertus, jis dabar atrodo kaip tikras kinų šventikas. Tik tie rudi ūsai…Atleiskit, bet juos tikrai vertėtų nuskusti. Netinka.

Sergejus nuplikęs kaip ir anksčiau, vanago nosis ir didelės liūdnos akys. Tačiau apranga ne ką mažiau idiotiška. Odinis švarkas, vietoj sagų virvučių rezginys, odinės kelnės su išsiuvinėtais kutais ant siūlių ir kažkas panašaus į mokasinus. Jeigu turėtų plaukus, kailinę kepurę ir ilgą šautuvą būtų tikras pėdeskys iš Fenimoro Kuperio romanų. Nesusilaikiau ir sukikenau:
- Vyručiai, kokios kino studijos garderobą apiplėšėt? Beje, Sergejau, kailinė kepurė tau labai tiktų. Atleisk, bet plikas kiaušas visai nedera prie mokasinų. Na, bent irokėzo skiauterė būtų…Och, juokdariai!
Sergejus idėmiai pažvelgė į mane ir kažkaip neužtikrintai paklausė:
- Džeimsai, čia tu?
- Nepanašus?
- Ne…Balsas tas pats, bet visa kita…
Po velniais. Galėjau ir pats suprasti į juos pasižiūrėjęs.
- Kas ne taip? – paklausiau
- Viskas ne taip.. – vis dar nedrąsiai atsakė Sergejus, - norėjau pasakyti, kad viskas tvarkoj, bet…
- Džeimsai, tu su barzda iki juosmens, ilgais auliniais batais, stora vatine striuke. Spėju, kad tavo ūgis ne daugiau kaip keturios pėdos. Bet atrodai kaip gerai suręstas neūžauga. Padaras tave sutvarkė kur kas radikaliau nei mane su Sergejum, - tiesiai šviesiai išdėjo Juan
Čiuptelėjau už veido. Iš tiesų, barzda. Tanki.
- Kokios spalvos? - paklausiau
- Ruda… - kreivai šyptelėjo Sergejus, - tavo elegantiška žilė išnyko. Na, nebent dar plaukuose kas nors liko, jeigu nusivožtum tą puodą gal ir pasakytumėm…
Stvėriausiu už galvos – metalas. Vienu mostu nusivožiau ir atsisėdęs įsisteibėlėjau. Metalinis šalmas be antveidžio, smailėjantis į viršų
- Plaukai rudi. Džeimsai, buvo toks rašytojas…
- Žinau, gali nepasakoti… - suniurzgiau po nosimi. – Jeigu tau trūksta šautuvo, tai man labai tiktų kirvis.
- Būtent…
Atsistojau. Žemė iš tiesų arčiau nei anksčiau. Pažvelgiau į savo kurioziškai atrodančius kolegas ir paklausiau:
- Turite idėjų?
Juan gužtelėjo pečiais:
- Visos idėjos vienodai realios. Mes sapnuojam kolektyvinį sapną gilioj narkozės būsenoj, arba nesapnuojam ir padaras mūsų sąmonę perkėlė į dirbtinai pakeistus kūnus ir paleido kur nors toli nuo Jukatano. Arba esam kokioj nors kitoj planetoj…
- Gerai, Juan, įtikinai. - nutraukiau. – bergždžias užsiėmimas. Man įdomu štai kas: ką tokio nuveikėt, kad padaras jus čia atbogino, kad ir kur tai būtų?
- Ką turi omeny? – pklausė Sergejus. Jo akys žiūrėjao tiesiai nemirksėdamos.
- Sergejau, sutarkim nežaisti žaidimų, gerai? Mano supratimu, mūsų būsena kad ir kokia ji būtų jau ne mūsų tarnybų kompetencijos ribose.
Sergejus pakraipė galvą:
- Neturiu supratimo.
- Meluoji, - rėžiau tiesiai šviesiai. – Kiaurai matau, kai žmonės meluoja. Nuo manęs neišsisuksi. Profesinė liga, - paaiškinau nusišiepęs. – Kad tau būtų lengviau, pasakysiu kaip Padaras suvystė mane.

Papasakojau. Juan su Sergejum ilgai tylėdami žiūrėjo į mane. Po to Juan stebėtinai lengvai atsisėdo ant žemės (ir tai tas storažandis storulis, kuris pasilenkti vos galėjo) ir sukryžiavo kojas. Panašu, kad nusiteikė ilgensiam pokalbiui. Sergejus liko stovėti.

(bus daugiau)