. . . .

Pasenę durų vyriai –
sargai
vėl.

Iš  miško nieko
nepešę grįžo
nešini dvasia –
sužiebė žvakes.

Dvasia – pasirodyk! –

suklaupę ant
akmeninės aslos
suvaitojo
iš skausmingai
dievinamos
pilnatvės.

Supynė vakarus –
ir rytus
viską į centrą
suvijo
dūmų gniužulais.

suko ir suko ir suko

dangus godžiais gurkšniais
iki galo išgėrė
žemę.