Kvietimas

Giltine, tavo jusles lai pasiekia mano minčių klaiki tėkmė...
Minčių, kurios brendo nuodų syvuose,
Minčių, kurias kurpė liūdesyje paskandinta vienatvė,
Minčių, kurios rutuliojosi pykčio purve,
Minčių, kurių šaknynas iš glūdumų sėmė praeities šešėlius.

Aš noriu jausti tavo tvaikų kvapą,
Noriu regėti, kaip tu akla sėlini,
Noriu matyti, kaip grąžai rankas,
Kaip tave masina artėjimas, baimės kvaitulys.

Imk ir tuštink taures,
Kurias aš pyliau lyg kraštų,
Žeisk savas rankas šipuliais tų gyvenimo taurių,
Kurias aš sąmoningai stūmiau nuo gyvenimo puotos stalo...

Imk raktus nuo visų mano pradangintų skrynių,
Kuriose džiovinau apgailėtus vaisius.
Tuos, kuriuos pati sau uždraudžiau
Ir neuosčiau, nekandau, nerijau...

Ateik arčiau ir jausk slėgimą visų sienų,
Kurias sulipdė užgniaužtų ašarų druska.
Šios sienos – kalintojos, sargės, prievaizdės...

Imk man likusius metus!
Juk dėl jų tavo akyse pulsuoja ugnis
Atiduodu kas liko –
Sotinkis tuo beprasmio buvimo laiku…

Tik va, bet...
Tavo rankose metai dyla...
Tau lieka tik sekundės iš to,
Kas mano rankose buvo metų karoliai.
Tų sekundžių tau užtenka,
Kad rastum naują auką.
Nes tu nesi išranki,
Pasiėmi ir daug, ir mažai –
Kiek kam būna likę.

Tavo gniaužtuose laikas dyla į dulkes.
Juk ko verti metai stoję prieš amžinybę!
Jie tik dulkės...

Giltine, sukviesk savo juodsparnius,
Kad sulestų mano kūną,
Kad išardytų mano skeletą,
Kad net žemės nesuvilgytų mano juodas kraujas.