Kuproti

Žinau, susitiksim po metų prie dulkiančio kelio
ir uostysim topolių kvapo prisirpusį metą.
O brazdantys mitai, nulupę akis, paklodėmis drieksis
ir limpantis lipčius išdžius – šitas melas mus guodžia.

Tylėjimu gyvas vanduo apsitraukia nuo dumblo - 
ten nieko nerasi nebent neršiant  karpį nuo karščio.
Pasilenkia beržas prie karklo ir kužda ir šnara -
lietus mus aplenks, liks tik dulkantis kelias į tolį.

Paklydom kadais prie saulėtekio pelkių atslinkę,
neramūs namai liko nuometų skrynioj, dūlėjo.
Nors plaka kalva, o širdis guodžia temstantį protą -
palinkau savyje  ties kloniais miglotais kuproti.