Troleibuso istorijos...

Veikėjai:
Alchašas
Sugyventinė
Keleiviai
Mes (irgi keleiviai)

Vasara. Troleibusas, Mes (irgi keleiviai) važiuojame pasivažinėti belaukiant filmo (bet tai iškrinta iš konteksto). Balsas už nugaros.

ALCHAŠAS: (Sugyventinei) sadis blet!

Alchašas gulasi ant jos kelių galinėse troleibuso sėdynėse. Sugyventinė stumia jį nuo kelių.

ALCHAŠAS: (rusiškai)
Ir kaip nesuprantat jūs,
aš šitaip noriu miego.
Savo sunkią galvą glaudžiu
ant kelių savojo sniego.
Ko žiūrit jūs į mane,
Kai atstumia mano gražuolė.
(pasižiūri į girtuokliškai mėlyną savo išrinktosios veidą ir atsigula ant kitų sėdynių)
Ko žiūrit taip į mane?
Aš baisiai noriu miego,
Per naktį ugninis vanduo
Šildė vienišą sielą...

KELEIVIAI: (Jie tik žiūri ir tyli, bet būtų pernelyg įžūlu jų nepaminėti, turint galvoje, kokį kvapa tenka kęsti šios kelionės metu)

ALCHAŠAS: (rusiškai)
Mano saulė, matot, manęs
Nė trupučio nemyli
Ir rankelės savos
manojon neduoda
ilsėtis...
(Alchašas pasižiūri į mus)

MES (irgi keleiviai): (sėdime ir tylime, kiek kikendami, bet būtų kvaila savęs nepaminėti, jei jau važiavome tuo toleibusu. Galų gale išlipame).


PASTABA: Alchašo žodžiai tikrovėje skambėjo kiek GRUBIAU...