Dvi istorinės tiesos

Tikroji tiesa apie tai, kaip Lietuviai girdė arklius Juodojoj jūroj.

Kol buvo jaunas, Vytautas Didysis buvo nepasėda ir labai guvus vaikis. Surinkęs šaunuolių būrį galopu perėjo per Ukrainos stepes, bet atsirėmė į didelį vandenį ir didžiai nuliūdo, nes oras buvo puikus, stepių moterys gražios, priešai sutriuškinti, šaunuoliai linksmi – šuoliuok toliau į pietus ir džiaukis. Tris dienas trypė prie kranto ir vis labiau nertėjo. Trečios dienos vakare pakorė tris lizdeikas, nes anie nieko gero nepasakė apie jo sapnus. Sapnavo Vytautas aukso upes tekančias per žalius miškus bei didelį griausmą. Lizdeikos sakė, kad reikia sukti atgalios, nes stepėse miškų nėra. Bet Vytautui norėjosi ten kur šilta ir visad šviečia saulė, ir jis supyko ant lizdeikų. Ketvirtos dienos rytą šaunuoliai sumetė lizdeikų lavonus į jūrą. Penktos dienos rytą šaunuoliai iš nuobodulio taip pat sumetė stepių moteris į jūrą ir pradėjo jas gelbėti. Dvi dienas taip pramogavo, prisimurgdė net pilvuose kliuksėjo. Tik Vytautas buvo niūrus, jo antakiai trūkčiojo. Septintos dienos ryta šaunuolius pažadino tūžmingas jo staugimas – “į šiaurę, blyn, ant Maskvos tūžmastį išlieti noriu! ”. Šoko šaunuoliai į balnus rėkdami “Į Maskvą, į Maskvą” ir pasileido šuoliais atgal per stepes. Kai pasiekė miškus pradėjo viduriuoti. Geltonai kaip auksu, su dideliais perdėjimais. Tuomet vertė medžius, degino laužus ir aukojo aukas idant numaldyti amžinatilsi lizdeikų sielas, katros Vytauto manymu taip bjauriai pavertė jo sapnus tikrove. Pakorė paskutinį lizdeiką, katras sakė, kad sielos čia ne prie ko, nereikėjo jūroje maudytis jo draugų lavonus prieš tai sumetus – pašvinkęs vanduo dar niekam nepadėjo….. Po to buvo sekamos legendos maskolių žemėse, kad “там где Вйтаутас шел, реки золотом покрасилис и леса от грома валилис”. Daug šaunuolių mirtinai nusividuriavo, o tie kurie liko, sako, išsigelbėjo gerdami horilką iš nevilties. Keletą šamanų nuo Krymo, katrie tą horilką sutaisė, Vytaūtas parsivežė į Trakus, nes likusį gyvenimą labai bijojo vėl susirgti ir laikė šamanus po ranka. Taip Trakuose atsirado Karaimai



Tikroji tiesa apie Žalgirio mūšio priežastis

Sendamas Vytautas darėsi ramesnis. Nebelakstė nuo jūros iki jūros, paliko ramybėje maskolius ir kartais susėsdavo inkognito su Magistru bei Jogėla palošti kortomis Tilžėje. Vytautas lošė, nes jam patiko, Magistras lošė, nes žinojo kaip, o Jogėla lošė, nes bijojo Vytauto ir visuomet stengėsi pralaimėti. Lošdavo iš Žemaitijos. Lošdavo kantriai, gerdavo horilką ir kartais keikdavosi. Grįždavo į savo pilis pavargę ir kol ilsėdavosi, žemaičiai viską sugadindavo. Tada vėl sėsdavo lošti kortomis. Taip tęsėsi ilgai, kol vieną dieną Magistras atvyko į Tilžę visas išraudęs ir dar tarpdury suriko: “Ales, Vitold, paskutinis kartas lošti iš Samogitian. Europa nesuprasti toks chamiškas žaidimas. Aš būti priverstas įvesti ordnung”. Jogėla norėjo pabėgti, bet Vytautas jam parodė kalmukišką jataganą ir vyrai susėdo prie stalo. Lošė ilgai ir kantriai. Gėrė horilką. Keikėsi. Pabaigoje Vytautas su Magistru špygomis badėsi ir stumdėsi šaukdami “O tu kas toks? ”. Jogėla vėl norėjo pabėgti, bet Vytautas pakišo jam jataganą po gerkle ir pagrasino duosiąs į snukį. Jogėla nuo vaikystės bijojo pusbrolio, todėl nusileido. Taip atsirado sąlygos Žalgirio mūšiui.