Ant lango mano Amarilis...
Kai laistau jį ir mintimis kalbuos,
Jis leidžia savo lapelius į šviesą,
O aš visa širdim džiaugiuos.
Prie kelio senas Gluosnis...
Dažnai pro jį einu..
Toks vienišas, apleistas
Lyg senas vilkas be namų.
Prie miško vaikštinėja Elnias –
Iš po žiemos širdy niūru.
Ragus praradęs dūsauja –
Jaučiu, kaip jam graudu.
Ir vėl žiūriu į savo Amarilį,
Ir savo meile jį apkabinu.
Mintim kalbu:
Pasaulis taip sutvertas,
Kad Baltai – Juodas
Ir kitaip nebus.