Jis pasikviečia į rojų

Tu atėjai čia, kaip pažadėjai motinai:
Išbrinkusiomis akimis, venų apšviestomis kojomis,
Manta kukli, susisukę takai,
O širdiplėvėje suvynioti aukso pinigėliai.
Ar žinai, čia dar ne pomirtinis gyvenimas?
Dadžalas prisiekė veisti balandžius,
Su tvirtais snapais laiškeliams.

Šiaurės jūra pati gražiausia žemėlapiuose,
Mozaikų siūlėmis su svajonių šalimis sulipdyta.
Fjordai, kitos įdomybės lauks kajutės išvirkščioje pusėje.
Pingvinai mojuos silikoninėmis kojomis.
Tavo šviesios garbanos įaugs į lūpas,
Užstos kelią gimstantiems žodžiams.
Išrasi žingsnių abėcėlę ir jūra neatsivers,
Nes tavo priešai ne ramziai, ne gimdantys jūrų arkliukai
Ir klydo kiti, kurie tvirtino, kad priešas esi sau.

Dadžalas kvietė, nes duona ištirpo jo rankose,
O grūdai iš aruodų sušoka į dirvą atgal.
Tu nebūsi tarnas, bet išgelbėsi jam gyvybę,
Jis ne toks gobšus, kad jo sala virstų aukso reljefais.
Gal sudygs pasėtos karuselės ir svylančiom ausim
Pradėsi girdėti, kas tave užaugino gyventi.