Rašyk
Eilės (78131)
Fantastika (2307)
Esė (1553)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Lėtu rankos mostu Orbraksas nusišluostė lietaus lašus nuo kaktos. Ilgi juodi plaukai laisvai krito ant jo pečių. Akių žvilgsnis buvo šaltas, lyg žiūrėtum į mirusio žmogaus akis. Kūną dengė baisūs randai, kurie priminė pragariškų kovų lemtį.
Nuo jo visada sklido jausmas, kuris vertė žmones vemti. Iš stuburo buvo išdygusi ilga, gal dviejų ar trijų metrų uodega. Virš ausų buvo trumpi ragai, kurie, jam supykus ar tapus laimingu, prailgėdavo. Bet jie buvo pridengti plaukais.
Keistojo akys nukrypo į užkandinę, kurioje jis visada pusryčiaudavo. Sunku buvo pasakyti, kad rytas, o kada vakaras. Žemės paviršius, virš namų yra padengtas keistu rūku, kuris vos praleidžia saulės spindulius. Patys turtingiausi žmonės buvo pasidarę savo antrą pasaulį, kuris kabojo virš tirštojo rūko. Bet į šitą išsvajotąją laimės oazę nebuvo lemta patekti nė vienam žmogui dirbusiam po rūku. Miestų namai buvo dideli ir Orbraksas visada gyveno ant žemės, ten kur buvo tamsu ir daug šešėliu. Šitas sutvėrimas mėgo tūnoti šešėlyje. Bet dabar jis išalko ir patraukė prie užkandinės.
Pirmasis kojos žingsnis užkandinės link buvo nedrąsus ir lėtas. Vis dar krito lietaus lašai ant kaktos, kurie savo ruožtu sroveno blakstienomis ir patekdavo į akis. Orbraksas vėl paslėpė uodegą po lietpalčiu. Jis taip darė visada, kai išlįsdavo į viešumą.
Gal aš čia ir pasislėpsiu nuo lietaus, pagalvojo mutantas. Priėjęs prie durų lėtai pravėrė jas. Viduje visų buvusių klientų žvilgsniai nukrypo į jį.
Orbraksas nuėjo į patį tamsiausią užkandinės kampą ir atsisėdo.
Staiga prie jo pribėgusi padavėja linksmai paklausė:
- Ko norėsite?
- Specialiojo patiekalo. − pasakęs jis pastebėjo, kad mergina pajuto jo skleidžiamas bangas.
Padavėjai pasidarė šiek tiek ne gera, bet ji stovėjo ir laukė, kaip karys sužeistas mirties, kol jis užsisakys.
- Specialiojo patiekalo? – pakartojo mergina pasitikslindama.
- Taip, bet kad būtų daug kraujo.
Specialusis patiekalas buvo labai lengvai paruošiamas. Tai buvo kepsnys kepamas ant plikos ugnies. Ir lėkštėje patiekiant dar būna įmesta keli šaukštai bulvių košės.
Orbraksui patiko ne iki galo kepta mėsa, kai kraujas dar laša tarp aštrių it vilko dantų. Mutantas juntąs iš kraujo koks prieš tai buvo guvus ir vikrus gyvūnas. Jis tarsi mėgaujasi jog turėjo galimybės paragauti jo.
Padavėja atnešė patiekalą ir palinkėjo skaniai sukirsti jį.
Orbraksas nieko neatsakęs pradėjo valgyti, bet staiga, beveik kaip visada, jo valgį sutrukdydavo, kokio nors įkaušusio žmogėno įžeidinėjimai.
- Tai ką, išsigimėlis, išalko?
Keistasis padaras tylėjo ir valgė toliau. Girtuoklis pakartojo įžeidžiančią frazę dar kelis kartus, ir, drėgnomis akimis, nužvelgė Orbraksą, kad įsitikintų jog jo replikos pasiekė adresatą.
- Nusiramink, Klarkai! − sušuko barmenas, kuris buvo šitos „skylės“ savininkas.
- Kaip aš galiu nusiraminti, kai prieš mano akis valgo toks išsigimėlis. − pasakęs Klarkas atsistojo.
- Sėskis, aš nenoriu, kad tu nukentėtum ir be to, kad ne suniokotum mano užkandinės! − užšaukė savininkas.
- Jei jis prisiartins, aš už tavo užkandinę neatsakau, − sukandusiais dantimis sumurmėjo Orbraksas.
- Pasistengsiu, pone, − pasakė savininkas.
O šiais laikais išgirsti bent vieną malonesnį žodį yra stebuklas, nes šitas pasaulis yra seniai nusiritęs į patį nuosmukio dugną. Kai prieš pusantro šimto metų Žemę pradėjo valdyti Aukščiausioji Žemės federacijos sąjunga, ji pasikeitė. Niekur negalėjai pamatyti žalios žolės, ar žydinčios gėlės. Visi gyventojai dirbo fabrikuose ir gamino Ormentiną. Tai klampus skystis, kuris gabenamas į „Centrą“. Kam jis reikalingas? Niekas negali pasakyti. Nes žmonėms buvo įsakyta jį gaminti ir viskas. Tie kurie atsisakydavo – mirdavo arba būdavo ištremti pirklių į požemines kasyklas. Pirkliai, tai grupė atskalūnų, kurie gaudo nusikaltėlius ar tiesiog juos nuperka iš policininkų ir už didesnę sumą parduoda kasykloms. 
- Tai ar tą išsigimėlį išmesi pats ar teks man tai padaryti už tave? − pasakė Klarkas putodamasis.
- Ne, − griežtai pasakė barmenas. − O tu, verčiau nusiramink.
- Tai tada aš iš čia išeinu! − pagrasino Klarkas manydamas, kad jis busiąs svarbesnis už mutantą.
- Eik jei nori. Vis tiek sugrįši, − pasakė barmenas ir atidarė duris.
Klarkas pasiėmęs švarką dar kelis kartus pašūkavo ir išėjo į lauką, kur vis dar tebelijo.
- Ar dar ko nors norėsi? - pasiteiravo barmenas Orbrakso.
- Gal galėčiau gauti kambarį?
- Gerai, bet mokėti reikia iš anksto.
- Koks tavo vardas? - šiek tiek griežtai paklausė Orbraksas.
- Mano vardas Čiun Lee. - maloniai pasakęs barmenas priėjo prie paveikslo, pasuko kažkokią mozaikos detalę ir durys prasivėrė.
Čiunas nuvedė Orbraksą į kambarį. Jis buvo įprastas: žalios sienos, viena lova, kranas iš kurio bėgo purvinas vanduo ir mažas staliukas.
- Penki šimtai deksų! - pasakė Čiunas.
- Gerai.
Orbraksas išsitraukė lygiai tiek ir padavė jam. Kai Čiunas uždarė duris, mutantas išsitiesė lovoje. Kaip seniai begulėjau tokioje minkštoje lovoje, pagalvojo jis. Staiga blykstelėjo šviesa kambario kampe ir pasigirdo reporterės balsas pro holografinį televizorių:
- Mes esame nusikaltimo vietoje. Kažkas nužudė du žmones ir žudikas dabar yra laisvėje.
- Kažin kas jis? − pasiteiravo Orbraksas savęs.
Mutantas atsikėlė iš lovos ir nuėjo į užkandinę, kur lankytojų vidurdienį nebūdavo.
- Ko nors norėsite? − pasiteiravo Čiunas šiek tiek pasitrindamas akis, kurios buvo be pradedančios lipti nuo miego troškimo, mat naktimis čia daugiausiai susirenka žmonių.
- Manau, kad ne.
Lauke tebelijo. Orbraksas apsižvalgęs išėjo lauk iš užkandinės. Jis pasuko Poro gatvės link, tai pati baisiausia ir pavojingiausia gatvė. Ten niekada nesilankydavo policininkai. Gal todėl, kad bijodavo, o gal, kad to rajono vyriausiasis nusikaltėlių vadas buvo nusipirkęs jį iš jo?
Orbraksas žengė tiesia, pilną šešėlių uždengta, gatve. Pakraščiuose degė laužavietės, kur stovėjo apšiurę žmonės, bei kitų rasių atstovai. Čia jis gerai pažinojo kiekvieną kampelį, kiekvieną landynę. Čia jis šiek tiek jautėsi kaip namuose, kurių jis neteko su ta akimirka, kai buvo patekęs į pirklių rankas. Po kelių žingsnių Orbraksą uodega pranyko tamsiausiame gatvės vietoje.
2007-06-14 17:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-22 15:46
roco alu
popierinis niekaliuk, nesielk kaip paauglys, strygčiojantis ir kopijuojantis maiklo džeksono žingsnelius.
matai, castorso ir poliuxo dvasia apsėdo... :) koks dvasingas žmogus, pasirodo, esi niekaliuk. o gal aš ir esu castorsas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-17 15:48
Natrix
Ahahahahahaah :DDD
geras komentas P&N, aš dar norėčiau paaiškinti apie iš stuburo idygusią uodegą - autorius tikriausiai norėjo pasakyti, kad uodega buvo išdygusi kažkur vidury suburo, atsišakodama nuo jo devyniasdešimties laipsnių kampu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-14 21:25
kondensofkė
jėga :)) už visus dalykus kuriuos P&N surašė apačioj iš manęs gauni penkis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-14 20:25
hipiai_žaidžia_karą
mane apsėdo castor&polux dvasia, todėl:
1 pirštukas nukertamas už mokykloje neišmoktą sintaksę
2 pirštukas nukertamas už gramatines klaidas (pvz.: "busiąs") ir nesusietus sakinius
3 pirštukas nukertamas už idiotiškus sakinius: "Kūną dengė baisūs randai, kurie priminė pragariškų kovų lemtį. arba Padavėjai pasidarė šiek tiek ne gera, bet ji stovėjo ir laukė, kaip karys sužeistas mirties, kol jis užsisakys. arba Viduje visų buvusių klientų žvilgsniai nukrypo į jį. "
4 pirštukas nukertamas už siaubingą sakinių patosą
5 pirštukas nurėžiamas už nelogiškus ir juokingus sakinius
reikėtų ir kitą ranką panašiai apdirbti.

Nemirtingi sakiniai:
Gal todėl, kad bijodavo, o gal, kad to rajono vyriausiasis nusikaltėlių vadas buvo nusipirkęs jį iš jo?
šitą sakinį reikia skaityti porą kartų, kad bent manytum, kad supratai, ką autorius nori pasakyti...

faktinės klaidos: "Iš stuburo buvo išdygusi ilga, gal dviejų ar trijų metrų uodega." - uodega ir yra stuburo dalis

"Vis dar krito lietaus lašai ant kaktos, kurie savo ruožtu sroveno blakstienomis ir patekdavo į akis." - jėga. galėjo prieš savivaliaudami dar blanką kokį užpildyti

"Viduje visų buvusių klientų žvilgsniai nukrypo į jį. " - o visiems esamiems klientams buvo nusispjauti

Orbraksui patiko ne iki galo kepta mėsa, kai kraujas dar laša tarp aštrių it vilko dantų. - dėmesio! LABAI neiškepta mėsa. dar laša mutantui nuo dantenų

Padavėja atnešė patiekalą ir palinkėjo skaniai sukirsti jį. - atnešė cukraus ir kirvuką

Sėskis, aš nenoriu, kad tu nukentėtum ir be to, kad ne suniokotum mano užkandinės! − užšaukė savininkas. - žudantis dialogas

"<...>eporterės balsas pro holografinį televizorių:
- Mes esame nusikaltimo vietoje. Kažkas nužudė du žmones ir žudikas dabar yra laisvėje.
- Kažin kas jis? − pasiteiravo Orbraksas savęs.

žodžiu, pasikalbėjo su reportere tiesiogine kalba.

nesąmonių muziejus tuo nesibaigia. manau, kad fantastikos skyrelyje atradome naująjį jovarą.
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą