I (Salduvės kalva)

Salduvės kalnas didžiausias,
Apaugęs žolėm įvairiom,
Kviečia juo pasidžiaugti,
Pasigrožėt panoramom,
Pajusti vėją švelnų vakarų
Ir saulės spindulius skaisčius iš rytų.

Kai, saulei tekant,
Ryto gaiva persmelkia kaulus,
Šokinėju iš džiaugsmo
Ant salduvės kalno.
Nesvarbus jau paliko rytojus,
Egzistuoja tik čia ir dabar.

Pajutęs po kojomis žemę
Ir virš savęs dangų skaidriausią,
Aš surinku garsiausiai
Savo sielos kertelėj tamsiausioj.
Išrėkiu viltį, meilę troškimą
Pabūti vienumoj.
Pajusti ilgesį tikrą
Gamtoj nuostabioj.

Nors šurmulys miesto
Nepalieka manęs,
Ramiai atsikvėpęs,
Tariu jam „ate“.