Didžiai dvasingas kūrinys !

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su kūrinyje išdėstyta medžiaga. Mūsų mąstymas lėtas, bet kompiuteriai greiti!

- O, mano puolęs tarne, mano šiaurės pašvaiste, mano žemės norage, tasai, kurio vardo nevalia minėti, o jei ir valia, tai tik sekmos dienos bėgyje arba tarpuose tarp tostų, tiradų, antkapinių šnabždesių; sek savo pasaką, sėk savo mintijimo sėklą, atverk išminties klodus, antklodę, prašau antklodę!, žiū - bambukų ūgliai neprigijo; kur mes baigėme, mano mielasai cherubine, gerbk mane, nekalbėk netiesos - a, taip, įsijaučiau, rėžk viską, kas įgalino tave sutrukdyti mano ir dar kelių vaikinų tokį post-industrinį šokį, gal pažįsti Marija Chuanitą? - ne ji nedalino nenokamų lipukų speneliams, nesvarbu - esi čia tam, mano pakirkšnute, kaip visada -  kad liežuviu ir nužudytum, ir pagydytum.
- Tu (taip pats sakei, kai tavo pėdutes masažavau - galiu taip vadinti) vėl slepiesi po šventvagiškų metaforų klodu, patrimpų!,  matai - tų visažisčių rankos net ir tavo stotui nepaklūsta, tu ir toliau sėdi pakampėj, krapštai tarpupirščius ir stebi riestaūsį Machometą - aleliuja, tavo inkvizicija neatlaiko džihado! - ar tu apakai, mano bistro padavėjau, paukščių tako įdare, dieviškasis kurkule, tu jau nesi visų socialinių grupių dvasinis lyderis - tave myli tik puritoniškos sielos ir aštrios krikščioniškos mačetės paliestieji, žmonės nebesimeldžia nei prieš, nei po šventojo x ir y akto, o, kad tu žinotum, jie išrado prezervatyvus, silikono rutuliukus ir juodaodes pornografijos žvaigždes - taip, taip irgi būna; ne - tai ne šėtono vaikai; žmonės buriasi į grupes, kuria savo religiją - nuo arbatėlės mėgėjų, iki jaunųjų recidyvistų būrelio; jie geria separuotą pieną ir nealkoholinį alų; išsigimė ir tavo ideologija, mano brangus, bažnyčia tapo visuomenės savartynu, maži vaikai žaidžia slėpynes po kunigų sutanomis; tavo vardas yra tik antras pagal populiarumą Holivude (Bolivudo statistikos neturime) po Kalės - ne, tai ne Kali iš tos, na tos, sektos; o, didysis griausmavaldi, kas tu? - bent aš žinau, kas esu; aš tavo įrankis chaotiškame pasaulio mechanizme, aš tavo bato aulas atsitiktinai šleptelėjęs ir liūdnai šyptelėjęs;  aš košerinis maistas ir varpų nuokulos, aš Tomas Alva ir Josifas Džiugašvilis; aš osmosas ir kosmosas, aš turiu gracijos - mane žmonės myli, turiu ryžto eiti dievop, tik kas man iš tavęs, tokios darganos?
- Na ir supykdei, mano mielas, visada buvai mano idėjos machaonas, mano makiažas ir knygos įrišimas; nustebinai savo skepsiu ir nusivylimu, kaip aš anksčiau nepastebėjau tavo degančių akių - dar buvo ir degantys inkvizicijos nusidėjėliai?! - kaip negerai; prisipažįstu buvau per daug susidomėjęs Machometo machinacijomis, Budos būdų išdėstymo būdais ir Marijos Chuanitos plaštakų polyčiais;  taip mane žavi ir Budos pusapvalainos proporcijos - tfu, nesuk aplink pirštą su savo logika; todėl dabar matau tik vieną išeitį - tavo globai į pasaulį išleidžiu galbūt tobulesnį satvarą - pusiau vyrą, pusiau moterį; vardą išrink pats - daug puikių tarptautinių sutrumpinimų, te tiesia jis savo rankas mano tobulam pasauliui!

Taip atsirado homoseksualai ir kitos seksualinės mažumos. Jie greit rado vietą ir šiame visagalio chaose: dirbo prestižiniuose vyrų fabrikuose, gyvendavo Tokijo viešbučiuose, rengdavo manifestus, paradus, kolaboravosi su žydais ir valdo pasaulį.