Drama „Ėjimas“

VEIKĖJAI

Vyras, Vyras – Mėlynas
Vyras, Vyras – Mėlynas – šmėkla
Vyras – Raudonas
Vaikas, Martynas
Tėvas
Moteris – šmėkla
Vaikinas
Mergina
Mergina kita







































PROLOGAS

Erdvus darbo kabinetas. Prabanga. Vyras kalba telefonu. Nusisukęs į langą. Tarpduryje su meškinu rankoje stovi šešerių metų berniukas.

Vyras: Taip
Taip
Nužudyti be pėdsakų
Paslėpk kur rūsyje
Žinai ten kur visas šlamštas guli
Ten kur ir aš metu visas atliekas

Vaikas:
Tėti
Tėti
Kur mama

Vyras:
(atsisuka)
Kur Tavo auklė
Nešdinkis iš čia
Kaip drįsai nepasibeldęs laužtis
(pagriebia už rankos vaiką, išmeta, uždaro duris su trenksmu)

Vyras:
Baigiu pokalbį
Tu žinai ką daryti
Taigi nedelsdamas veik
Vaikas maišosi
Reikia pyplį užčiaupti
(padeda ragelį, žiūri pro langą)

Vaikas:
(atidaro duris)
Tėti
Tėti
Kur mama

Vyras:
Taip Tu nenaudėli atsidėkoji tėvui
Už maistą būstą rūbus
Taip atsidėkoji
(niršta)

Vaikas:
(tvirtai žiūrėdamas į akis)
Tėti
Tėti
Kur mama

Vyras:
Nedėkingasis
(smogia į veidą, vaikas parkrinta)

I VEIKSMAS

Kabinetas. Sėdi du vyrai. Geria arbatą.

Vyras - Mėlynas:
Mano Martynas
Jis piktas
Nuolat valkiojasi po abejotinas landynes
Jaučiu sūnus vis grimzta į melo liūną

Vyras – Raudonas:
Bet kiek teko girdėti apie jį
Tai jis visai nieko vaikis
Mieste gerbia visi jį
Už tai kad tobulai tapo
Žodžiais pilką kasdieną
Jis turi talentą mylėt
Ir myli iki širdies dugno
Negaliu su jumis sutikti
Jis tobulas kas tobuliau bebūna

Vyras – Mėlynas:
Jūs nesiklausote manęs
Negirdit ką sakau
Juk jis apsėstas gėrio

Vyras – Raudonas:
O gėris Jums tai nuodėmė
Ar ne

Vyras – Mėlynas:
Jūs man ne draugas
Jūs mane gydote nuo abejonių
Tai siūlau įdėmiau klausytis ką sakau
O jei ne

Vyras – Raudonas:
Pagydyti nuo abejonių negaliu
Nei vieno pasimetusio neteko sugrąžinti
Prievarta prie gėrio tako
Jums gera taip gyventi
Grėsmingai maurojant ant kitų
Taip ant manęs galite sau išsivemti
Man neskauda
Tačiau neskaudinkit savęs ir kitų

Vyras – Mėlynas:
Jūs taip miglotai kalbat
Tarsi Dievas

Vyras – Raudonas:
Dievas – šviesa
Ir jis mums nušviečia kelią
Miglos aš nepastebėjau

Vyras – Mėlynas:
Bet Jūs sutiksite
Kad miglą pučia kunigas sakykloje
Apsėstas nedorų susireikšminimo minčių

Vyras – Raudonas:
Negaliu visiškai paneigti ar sutikti
Su vienu sutinku
Kunigas ne Dievas
Dievas kalbėtų daug aiškiau
O ar jūs kalbatės su Dievu

Suskamba mobilus. Vyras – Mėlynas nervingai atsiliepia.

Vyras – Mėlynas:
Taip
Taip
Padaryk tai ką darom visada
(pažvelgia į Vyrą – Raudoną)
Gerai viso
Ryšys labai silpnas
Perskambinsiu vėliau
(padeda ragelį)
Kuo mes baigėme

Vyras – Raudonas:
O ar jūs kalbatės su Dievu

Vyras – Mėlynas:
Na
(tyli)
Na mes su juo nuolat prasilenkiam
Ne Dievui suprast mane ir mano veiksmus
Mes tokie skirtingi

Vyras – Raudonas:
Jūs norite tapti lygus Dievui
Ar net juo
Ar supratau teisingai

Vyras – Mėlynas:
Absoliučios lygybės
Kaip ir vienos tiesos nėra
Nepykit jeigu pasakysiu
Kad ne jam lygiuotis į mane
Jis juk neapčiuopiama būtybė
O aš esu galingas čia ir dabar
Manuosius norus kiti vykdo
Juk aš galingesnis nei jo šviesa

Vyras – Raudonas:
Jūs įdomus žmogus
Tik jau baigiasi septintas susitikimas
Ir aš Jūsų nepažįstu vis
Ant Jūsų veido kaukių šuntai prilipę
Jūs vis prasilenkiate pro visus
Mane kai kas neramina

Vyras – Mėlynas:
Taip aš dėkingas Jums už Jūsų darbą
Mėginimą man padėti
Bet Jūs suprantate pats
Nereikia man Jūsų pagalbos
Manau ji reikalingesnė Jums
Nes Jus kažkas neramina
O aš visiškai ramus
Ir kas Jus neramina

Vyras – Raudonas:
Kaip jūs nepasimetate tarp vaidmenų
Jūs nuosekliai juos vadinate
Keičiate pavidalus lyg vanduo
Skystas
Šaltas
Karštas
Verdantis
Garuojantis
Stingstantis į ledą
Ištirpstantis
Jumyse tos nepatvarios būsenos tampa
Lyg gyvybė pulsuojanti žemyn aukštyn
Žemyn aukštyn
Iš kur Jumyse jėgų taip vaidinti
Visi supranta kas esate iš tiesų
Bet tyli

Vyras – Mėlynas:
Jūs pats atsakėte į savo klausimus
Aš esu vandens galybė
Žuvys tyli
Jos tik nardo mano gelmėse
Jos tyli
Ir jos tylės

Vyras – Raudonas:
Jos Jūsų bijo

Vyras – Mėlynas:
O Jūs ar bijote manęs
Vis sukate žodžius aplinkui
Bijote paliesti tai kas yra esmė
Jūs taip pat žuvis
Jūs irgi tylite
Ar aš neteisus

Vyras – Raudonas:
Aš specialistas
Bijoti man negalima
Sakyti taip pat visko aš negaliu

Vyras – Mėlynas:
Jūs manote
Kad aš Jums būnu atviras
Aš tik tempiu Jus link savo urvo
Bet niekada niekam neleisiu į jį įlįst
Ten visi mano deimantai ir turtai
Dar galite netyčia ką nors paimt
Ar sudaužyt netyčia

Vyras – Raudonas:
Deimantai labai tvirti ir nedūžta

Vyras – Mėlynas:
Čia šiaip išsprūdo
Be prasmės
Tai ką gi man daryti su Martynu

Vyras – Raudonas:
O ką Jūs norėtumėte Martynui padaryt

Vyras – Mėlynas:
Na jis mano vaikas
Čia labai sudėtinga ką nors pakeisti
Jis manęs visiškai neklauso
Lyg apsigaubęs stikliniu gaubtu
Jis slepiasi nuo manęs
Jis bėga pirmyn
Jis eina į gilumą
Link mano urvo
Link mano užverstų akmenų
Jį sustabdyti man nelengva
Jis mano juk sūnus
Aš negaliu

Vyras – Raudonas:
Ir ko gi Jūs negalite

Vyras – Mėlynas:
Aš negaliu jo suvaldyti

Vyras – Raudonas:
Mums ir nebūtina viską valdyt

Vyras – Mėlynas:
(sušunka, atsistoja ir šaukia)
Ir ką Jūs sau čia kliedite
Valdyti privaloma
Jūs savo vaikams leidžiate
Kitaip jausti
Kitaip mąstyti
Kitaip kalbėti
Kitaip veikti
Aš nemanau kad šitaip galima
Nuo to kitaip visi mes galim nukentėti
Kas palaikys pasaulio stabilumą
Tik paklusnumas
Viskas baikim
Manau tai paskutinis kartas
Nebenoriu Jūsų jau matyti čia

Vyras – Raudonas:
Jūsų valia
Man įsakymas

Vyras – Mėlynas:
(nudžiunga, puola ant kelių, pagriebia karštligiškai ranką Vyro - Raudono ir ją purto)
Ir štai pagaliau Jūs supratote
Jūs išgirdote mane
Sakiau kad viskas įmanoma
Ir tai net ne dievo o mano galia
Aš įsakau
Ir Jūs visi vykdote
Jūs pagaliau supratote
Kame yra tiesa

Vyras – Raudonas:
(suvaldęs save, ramiai)
Tai ką viso
Ir sėkmės nelengvame kelyje
Jūs pats sau akmenimis kelią nusėdate
Bet Jums tai galios išbandymas
Jūsų valia
Jūsų dalia
Dėl Martyno
Leiskit jam gyventi ir tiek
Sąskaita apmokėkite pervedimu
Turiu skubėti
Jūsų pinigai labai užslėpti
Negaliu tiek ilgai laukti

Vyras – Mėlynas:
Aš įsakau Jums palaukti
Jokių pervedimų
Tik grynais
Ir šiaip čia aš labiau Jums padėjau
Ne Jūs mane gelbėjote
Bet tiek to
Einu atnešti grynais

Vyras – Raudonas:
Bet ...
Aš negaliu laukti
Laukia kitas pacientas
Gal geriau pervedimas...

Vyras – Mėlynas:
Pasakiau ir taškas
Prieštarauti man
Nuodėmė
Ar Jūs dar visko nesupratote
Kur slepiasi visa esmė

Vyras – Raudonas:
Taip
Taip
Supratau
Aš nuodėmingas
Ir nuodėmes kolekcionuoju
Gerai palauksiu
Tik paskubėkit

Vyras – Mėlynas:
Skubiai tik vikšrus traiškau
Su pinigais reikia elgtis atsargiai
Ir neskubant gabalėlį turto atplėšt kitam
Kad tik tas gabalėlis nebūtų didesnis už manąjį

Vyras – Mėlynas išeina iš kabineto.

Vyras – Raudonas (monologas):
Siaubas
Tokia tuštuma jo sieloje
Nieko nėra
Tik neapykantos ir valdžios mėšlas ]
Plius dar turtai
Kurių apžavėtas
Nemato nieko tik save
Fui
Kam aš iš viso su juo prasidėjau
Tokiam padėti neįmanoma
Jam nereikalinga pagalba
Jis jos neieško
Viską smerkia
Kas nauja
Kas kitaip
Kas ne Jo
Vargšas Martynas
Labai jau gerą tėvą gavo
Pabandyk atsiplėšt nuo jo
Suvalgys su kumpiu
Baugu

Vyras – Mėlynas nueina į pilną seifų kambarį.

Vyras – Mėlynas:
O gal jam nemokėti ir nudėti
Juk nieko man jis nepadėjo
Tik pykčio dar daugiau pripylė
Į mano širdį
Gal reikia jį nudėt

Vyras – Mėlynas – Šmėkla:
O gal nereikia jo nudėti
Gal visgi Jis žmogus vykdantis Tavo įsakymus
Gal bus naudingas ateityje
Pavyzdžiui su Martynu
Gal jį gali papirkti ir jis padės
Martyną suvaldyt

Vyras – Mėlynas:
Aš net nepagalvojau
Tu teisus
Tikrai Martyną reikia suvaldyti

II VEIKSMAS

Martynas sėdi savo kambaryje ir rašo. Pakelia galvą ir žiūri. Kalba.

Martynas:
Ilgiuosi ir nežinia ar tam ilgesiui bus galo
Praplaukia žiaurūs sapnai
Bandau užsimiršti tik štai vis širdį gelia
Sapnuoju moters kruvinus plaukus
Ir tekantį kraujo klaną
Mažutis mirkstu gličiam nevilties liūne
Bejėgis
Ir kvėpuot bandau
Tačiau vis spaudžia...

Bildesys į duris.

Vyras – Mėlynas:
Ar galima užeiti?

Martynas:
(pasimetęs)
Jei būtina
Tai įeik

Vyras – Mėlynas:
Ne įeik
O įeikite
Aš ne piemuo piemenie
Ir liaukis mane žeminti
Kokius niekus vėl rašai
Kaip drįsti paniekint tėvo vardą

Martynas:
Aš nesuprantu apie ką
Tu čia tauški

Vyras – Mėlynas:
Ir vėl Tu
Netujink manęs
Aš Jūs ir taškas
Tu savų knygų neskaitai
Ar ką

Martynas:
Nesuprantu
Apie ką Tu
Oi Jūs

Vyras – Mėlynas:
Visus slapyvardžius Tavus žinau
Ir vienas iš jų yra Ėjimas
Tu susidėjai su kipšu
Ir rizikuoji mana kantrybe

Martynas:
Nesuprantu
Apie ką Tu
Oi Jūs

Vyras – Mėlynas:
Ar atsiimsi šiuos žodžius
Kol dar manoji garbė nesušlubavo
Aš paskutinį kartą Tavęs klausiu
Ar Tu pagaliau maištauti liausies

Martynas:
Nesuprantu
Apie ką Tu
Oi Jūs

Vyras – Mėlynas:
(paskambina telefonu)
Paimkite Martyną į vienutę
Lai pagyvena su savimi vienumoje
Gal taip prablaivės galva
Ir susipras kokia tėvo įsakymo galia

Į kambarį įeina du vyrai. Suima už rankų Martyną. Martynas nesipriešina. Pažvelgia į tė-vą ir taria.

Martynas:
Kokiais pančiais surakinsi mano laisvą sielą
Kokiais Tėve pančiais surakinsi manus jausmus mintis
Ir jeigu čia ir dabar būčiau nudėtas
Tavo įsakymas būtų įvykdytas
Bet Tu liktumei bejėgis
Virš kūno plazdėtų laisva mana dvasia
Tu nori gėrį nugalėti
Tik blogis menka galia

Vyras – Mėlynas:
Užsičiaupk
Geriau raudok Sūnau
Prašau
Raudok
Maldauki atleidimo
Prisipažink
Kad klydai
Atsiimk visus žodžius

Martynas:
Ir atsisakyti savęs
Lyg ir manęs nebuvę
Likti gyvu bet mirusiu tikėjimu dvasia
Ne
Oi ne
Geriau nukapok man galvą
Sudegink pelenus išbarstyk
Aš neatsisakau to kas mano
Aš negaliu atsisakyt savęs

Vyras – Mėlynas:
Gerai
Na gerai
Atsisakyk tada tų parašytų žodžių
To šmaikšto apie mane
Atsisakyk
Ir būsiu Tau malonus
Paliksiu laisvą

Martynas:
Tėve apie ką Tu
Kokie parašyti žodžiai
Nesuprantu ką Tu kalbi
Oi Jūs
Tėve apie ką Jūs
Kokie parašyti žodžiai
Nesuprantu ką Jūs kalbat

Vyras – Mėlynas:
Prašau vykdyt įsakymą
Atsisakyk savų žodžių

Martynas:
Negi Tau taip sunku vykdyti
Dar vieną savo sugalvotą įsakymą
Negi jauties bejėgis mane bausti

Vyras – Mėlynas:
Kur Jūs
Kur Jūs
Pašlemėke
Jokios pagarbos gimdytojui
Jokios padėkos už maistą, prabangą
Nedėkingasis
Išveskit jį
Lai sau badu marinasi
Savąja laisve lai pasisotina rūsį
Tu man nebe sūnus
Tu vikšras

Išvedamas Martynas. Girdisi jo šauksmas koridoriuje.

Martynas:
Kada sumindysi mane kaip kitus
Kaip vikšrą
Kada Tėve nužudys mane Tavo ranka

Vyras – Mėlynas sukniumba ant kelių. Palenkia galvą. Pasikeičia vaizdai. Šalia jo guli moters lavonas.

Vyras – Mėlynas:
Tavo smalsumas pražudė Tave
Norėjai viską žinoti
Kur ir su kuo būnu aš
Ir lyg kokia pamėklė vaikščiojai iš paskos
Meldeisi už manus jausmus mintis veiksmus
Bet kas gi Tavęs mieloji prašė
Tau tereikėjo vykdyti mano įsakymus

Moters šmėkla:
Tik tų įsakymų per daug
Per daug
Net žingsnio žengti aš bijau ]
Bijau Tavęs
Ir neišvengiamai artėjo
Tas troškulys pražūti su viskuo
Pradingti ir palikti Tave vieną
Tu vienas visuomet
Slepiesi už mirties sienos
Vaidindamas gyvenimu alsuojančias galias
Tu šaltas
Ir kaip Tave bešildžiau Tu vis šalai
Tas Tavo kraujas stingdančiai mėlynas
Gal tai beprotybė užšaldžiusi Tave
Buvau esu ir būsiu bejėgė
Su savo meile su kančia

Vyras – Mėlynas:
Tu dar gyva
Ir dar vis eini į priekį
Vis stojiesi ties manimi kaip balta fėja
Aš netikiu stebuklais
Aš netikiu meile
Netikiu kad čia ir dabar esi
Tu neįvykdei mano pažado
Vis slampinėjai
Vis ieškojai manyje šešėlio
Ar Tu jį atradai
Ar Tu dabar laiminga po galais

Moteris – šmėkla:
Juk laimė neišmatuojama
Tu tą žinai
Ji juk sapnuose mane aplanko
Dabar aš sapnas
Nors ir baisus
Visgi dabar jau Tu manęs nebegali nugalėti
Sekioju aš Tave
Tu tą žinai
Ar laime Tu vadinsi mane
Nežinau

Vyras – Mėlynas:
Tu nuostabiai žydėjai prieš šešerius metus
Kaip ryškiai Tu mane mylėjai
Tie bučiniai glamonės pažadai
Jie neišpildyti kažkur manyje sugulė
Ir tarsi akmuo lenkia žemyn
Esu sukaustytas tos nežinios
Ir mausto mano kūną abejonės
Ar meilė gali būti tai
Kas padeda nepastebėti neįvykdytų įsakymų
Aš meile netikiu ir nieko manyje nėra šventa
Bet aš jaučiuosi dievas
Galingas ir stiprus

Moteris – šmėkla:
Galingas ir stiprus
Bet vienišas
Nesuprastas kitų
Bijai savęs

Vyras – Mėlynas:
Tu nevykdei manų įsakymų
Pradinki prakeiktoji šmėkla
Ir nelankyk manęs
Aš vienas
Aš vienas
Abejingas Tavo meilei
Abejingas Tavo verksmui

Moteris – šmėkla:
Nužudęs sūnų Tu pavirsi uola
Nedūžtančiu ir nesilydančiu deimantu
Brangiausias būsi Tu sava galia
Nužudęs sūnų visą žmogiškumą
Suvalgysi su siela kartu
Suvirškinsi ir išsituštinsi
Pavirsi tuščiu

Martynas kalėjimo vienutėje.

Martynas:
Jis tėvas
Reikėtų jam paklusti
Tik negaliu kažkas vis stabdo mane
Gal esu savižudis
Gal jau gimiau pasmerktas mirti
Nuo tėvo įsiūčio
Nuo jo nevilties širdgėlos

Moteris – šmėkla:
Ar pameni mane Sūnau
Ar pameni lopšines
Meilius žodžius
Ar pameni mane Sūnau

Martynas nieko negirdi.

Moteris – šmėkla:
Tavasis tėvas nori paklusnumo
Jis nori būti dievas tarp kitų

Martynas:
(negirdi moters – šmėklos)
Jis nori paklusnumo
Jis tėvas gal jis turi teisę
Gal aš čia neteisus
Gal man geriau visko atsisakyti
Grąžinti viską atgalios
Ir mes gyvensim vėl laimingi
Bet kaip tą laimę prognozuot

Moteris – šmėkla:
Įkalino Tave jis į savas abejones
Tu abejoji savo teisumu
Prašau Sūnau nepasiduoki
Kovoki
Eik į priekį su savim
Juk Tu ir esi Ėjimas
Neleiski Tėvui virsti demonu

Martynas:
(purto galvą ir apkabinęs rankomis galvą sušunka)
Aš negaliu atsisakyti
Savęs
Savųjų žodžių
Jie teisingi
Juk atsisakius savos tiesos
Pats tapsiu melu
Melagingas
Manoji siela bus paaukota dvejonėms
Aš negaliu
Ir gal lengviau žūti nuo tėvo rankos
Nei jam paklusti
Aš nežinau
Aš toks bejėgis tarsi tas vikšras
Ropoju pirmyn laukdamas sutraiškančios kojos
Aš toks bejėgis

Atsirakina grotos ir įeina Vyras – Raudonas.

Vyras – Raudonas:
Martynai
Tu laisvas
Eime su manimi

Martynas:
Čia Tu Algirdai
Būk prakeiktas
Parsidavei kaip kiti
Ar ne

Vyras – Raudonas:
Eime iš čia
Čia burnotis ir keiktis nevalia
Eime iš čia

Martynas:
Tai Tu ir būsi mano tėvas kardas
Nukirsi galvą vidurį auksinės menės
Ir liesis mano kraujas
Tai Tu ir būsi tas
Kuris mane išgliaudęs
Paminęs mano tiesą
Lengvai sėsis šalia tėvo ir su juo valgys
Kas ryt
Kasdien
Kas vakarą

Vyras – Raudonas:
Matau kaip Tau skaudu Martynai
Ir šioj vienutėj Tavo sielai ankšta
Ji jau apsinešė ir beprotybe
Tikėjimo Brolau prašau
Tikėk ir eik
Eime su manimi

Martynas:
O gal man geriau čia pasilikti
Nudėk mane čia
Kam menes auksines tepti
Mana nepaklusnia dvasia

Vyras – Raudonas:
Aš žinau kur Tu eini
Ir kad Tau nelengva
Žinau kad įsakymai
Tau nepakeliui
Eime
Užverkime beprotybei narvą
Neliki čia vienas
Eime

Moteris – šmėkla:
Klausyk Sūnau
Eiki
Eiki
Tikėk
Ir eik

Martynas:
(pasuka galvą į šmėklos pusę)
Aš girdžiu
Kažkas man sako eiti ir tikėti
Tikėt Tavim
Tėvo pakaliku
Man keista
Bet neturiu aš ko prarasti
Gerai eikime
Tik nevykdysiu Tavų įsakymų
Turi pasirinkimą
Čia gali mane ir nudėt

Vyras – Raudonas pagriebia Martyno ranką ir išsiveda.

Moteris – šmėkla už grotų:
Jis toks pasimetęs
Nebepasitiki draugais
Jo protą beprotybė ir neviltis kausto
Dieve maldauju Tu jam tiktai padėk nenukraujuot mirtinai

Vyras – Raudonas ir Martynas miške. Eina į gilumą.

Martynas:
Kur Tu mane vedi
Ar negali čia ir nudėti
Manai toliau nuvedęs mažiau kentėsi
Ar įkalčius ne taip greit suras Tavus

Vyras – Raudonas:
Mažai kuo Tu skiries nuo savo Tėvo
Spyriojiesi kaip vaikas
Gal pakaks
Atsitokėki
Esam laisvam miške
O Tu vis dar drabstaisi savo skauduliais

Martynas:
Aš turiu teisę

Vyras – Raudonas:
Tu turi teisę
Kaip tėvas nurodinėt
Ar ne

Martynas:
Tu mane juk išdavei

Vyras – Raudonas:
Na ir kas Tau tai pasakė

Martynas:
Aš žinau
Aš tą jaučiu

Vyras – Raudonas:
Įpykę mes dažnai žinom menkai
Per daug jaučiame netikro skausmo
Nebemokame pro jausmų tankmę iššaukti proto

Martynas:
Manai
Kad aš beprotis
Bandysi gydyti mane prieš mirtį
Aš juk būsimas lavonas
Ko mane dar po tą tankmę tampyti

Vyras – Raudonas:
O aš maniau kad Tu vyras drąsus
O pasirodo kad ten buvo tiktai žodžiai

Martynas:
(sustoja, sužaibuoja, pastumia Vyrą – Raudoną)
Kokią teisę Tu turi mane įžeidinėti
Gal nepameni kas mano tėvas
Gal nežinai su kuo turi reikalų
Kaip drįsti mana drąsa abejoti
Pažiūrėki į save
Parsidavei už šaukštą aukso

Vyras – Raudonas:
Tavoji pykčio prigimtis tokia įsišaknijusi
Tavoji siela blaškosi tarp dviejų tiesų
Martynai
Prašau paklausyki
Mes einame teisingu keliu
Juk Tu žinai šį kelią
Kodėl apsimeti kad viskas nauja
Juk šitas kelias mūsų eitas kartu
Tu taip šauki
Kad net paukščiai išsigandę klykia
Tu nori kad mus atsektų
Tu trokšti mirties
Ir tai Tau rodosi didvyriška

Martynas:
Sakai
Mes ėjome šiuo keliu
(sustoja)
Sustok Algirdai
Noriu įžvelgti tamsoj Tavo tiesą
Sustok

Vyras – Raudonas:
(sustoja)
Gerai
Pabandyk surast save

Martynas žvalgosi.

Moteris – šmėkla:
Sūnau
Ar pameni kaip tuo keliu mes bėgom
Berods vienuolika kartų
Ar pameni nuo ko mes bėgom
Nuo Tėvo
Jo žiaurių įsakymų
Ir kelią rodė mums vaikinas
Su raudona lazdele
Ar pameni Tu jį Sūnau
Meldžiu prisimink visus pėdsakus
Atgims Tava dvasia
Ir rasi kelią
Šį kartą Tau tikrai pavyks
Juk Tu ne vienas

Martynas:
Algirdai ar girdėjai
Aš čia jau dvyliktą kartą

Vyras – Raudonas:
Negirdėjau nieko
Aš čia taip pat dvyliktą kartą

Martynas:
Ar Tu galėtumei man pasakyti
Kur einam
Nuo ko bėgame
Kame viso to prasmė

Vyras – Raudonas:
Kiekvienas turim savo kelią
Ir aiškinti man Tavo kelio nevalia

Martynas:
Tu savo kelią jau žinai
Ir koks gi jis

Vyras – Raudonas:
Nenoriu kad manajam keliui paklustum
Ieškok savo paties kelių kelelio

Martynas:
O jeigu aš jo neregiu
Ar negali kaip tėvas man pagelbėti

Vyras – Raudonas:
Prašai Tau įsakyti tarsi sūnui

Martynas:
Prašau kaip

Išgirsta šunų balsus ir vyrų keliamą triukšmą.

Vyras – Raudonas:
Bėkime
Bėkime kuo greičiau
Jie mūsų pėdsakus surado

Vyras – Raudonas bėga. Martynas pasuka į kitą pusę.

Martynas:
Prašau kaip draugo
Kaip draugo
Parodyk man kelią

Martynas bėga. Jis pasiklysta.

Martynas:
Kur aš
Kur Tu Algirdai
Tu draugas man ar ne
Kur Tu

Moteris – šmėkla:
Sūnau Tu neatradai savo kelio
Tu pasukai klaidinančių minčių keliu
Juk draugo išdavyste nieks nekaltina
Tai kas kad kiti mano jį esantį tokiu
Tavo širdis geriau draugus supranta
Tačiau Tu pykčio apakintas jais netiki

Martynas negirdi.

Martynas:
Aš taip ir maniau
Kad Algirdas mane specialiai apgavo
Paliko vieną miško tamsoje nudvėst iš bado
Žiauriau negali būti
Štai ir tikėk draugyste
Oi velnias
Kaip nekenčiu žmonių
Ėjimas gyvenimu tai vienatvė
Kaip beprisirištum miršti vienišas žmogau

Moteris – šmėkla:
Tavoji neapykanta Tave gramzdina
Sūnau į tamsą
Prašau nepasiduok tėvo kerams

Eina vyrai.

Vyras – Mėlynas:
(šaukia)
Sūnau
Martynai
Kur Tu

Martynas tyli.

Moteris – šmėkla:
(prigludusi prie Martyno gulinčio)
Prašau Sūnau tik neatsiliepki
Tik nepakluski vėlei jam
Tai dvyliktas kartas
Trylikto gali nebūti
Prašau Sūnau negirdėk jo

Martynas atsistoja.

Martynas:
(sušunka)
Tėve kur Jūs
Aš čia
Aš viską supratau
Tėve kur Jūs

Vyras – Mėlynas:
(išlenda iš miško tankmės)
Sūnau
Kaip Tu
Ar nesusižeidęs

Martynas (puola tėvui į glėbį):
Tėve
Jūs teisus
Atleiskit man už nepaklusnumą.

Moteris – šmėkla:
(sukniubo ties jais ir sulemena)
Sūnau
Ką Tu padarei
(ji kraujais paplūsta)

Martynas su Vyru – Mėlynu nueina apsikabinę.

Moteris – šmėkla:
Ir taip labirinte žmogus gyvena
Išbandymų nepakelia ir tampa jaukas
Jį prisijaukina lyg žvėrelį
Maitina glosto
Bet tik Tu pabandyki nepaklusti
Ir vėl laukan šalin Tave gena
Ir taip labirinte žmogus gyvena...

Martynas su Vyru – Mėlynu sėdi prie stalo. Valgo.

Vyras – Mėlynas:
Sūnau aš pamaniau
Tau laikas vesti
Juk reikia giminę pratęsti

Martynas:
Tėve manęs dar neaplankė meilė

Vyras – Mėlynas:
Aš kalbu ne apie meilę
Tau tiesiog jau laikas vesti

Martynas:
Tėve aš dar nesutikau moters
Kuri man tiktų į žmonas

Vyras – Mėlynas:
Sūnau
Aš būčiau ne Tėvas
Jeigu būčiau Tau nenužiūrėjęs tinkamų žmonų
Turiu numatęs tris

Martynas:
Tėve

Vyras – Mėlynas:
Rytoj rengiame puotą
Dalyvaus daug svečių
Tarp jų trys moterys dėvės raudonas sukneles
Tu jas apžiūrėki ir pasirinki vieną iš jų

Martynas:
Tėve

Vyras – Mėlynas:
Tinkamiausia būtų aukšta ir liekna
Juodais lyg deguto plaukais
Jos tėvas itin turtingas
Man sandėrį pažadėjo už tai

Martynas:
Tėve

Vyras – Mėlynas:
Sūnau Tu būsi laimingas
Juk moteris tik priedėlis ir tiek
(suskamba telefonas)
Taip
Taip
Na trinktelk šiek tiek ir ji sutiks
Kur tai matyta kad duktė tėvo nepaklustų
Rytoj kviečiu į puotą
Padabink ją raudona suknele
Ir juodus plaukus jei paleisk
Ji bus mano sūnaus žmona
Nepatinka jai raudona suknia
Na ar Tu vyras ar ne vyras
Sakyk kad privalo
Nesileisk kad duktė Tau akis draskytų
Viso

Vyras – Mėlynas:
Na ką Sūnau ruoškis puotai
Juk santuoka šauniausias vyro didybės darinys
Turiu keliauti
Skanaus Sūnau

Vyras – Mėlynas išeina.

Martynas:
Aš vyras
Aš privalau turėti žmoną
Aš privalau paklusti tėvo valiai
Tai kas kad meilės nėra
Juk santuoka niekada nebūna tobula

Įeina Tarnaitė.

Tarnaitė:
Gal dar ko panorėsite Šeimininke

Martynas:
Užsičiaupk Moterie
Kol Tavęs nieko nepaklausė vyras
Ir nešdinkis iš čia
Noriu pabūti vienas
Maisto man pakanka

Tarnaitė išsigandusi išeina.

Vyras – Mėlynas kalėjime.

Vyras – Mėlynas:
Na ką neapsigalvojai Prometėjau
Nori būti išmėsinėtas po gabalėlį

Vyras – Raudonas:
(už grotų)
Na nieko nėra čia ko galvoti
Tikiu sava tiesa

Vyras – Mėlynas:
Ir kiek Tavoji tiesa kainuoja
Per mažai matyt daviau tada
Na pasakyk nuoširdžiai
Kiek norėjai gauti
Aš duosiu Tau
Ir bus išpirkta Tava dvasia

Vyras – Raudonas:
Na manoji siela ir tikėjimas
Neturi kainos

Vyras – Mėlynas:
Sūnus nusimins Tave praradęs

Vyras – Raudonas:
Ar jis Jums tai sakė
Ar pats sugalvojote

Vyras – Mėlynas:
Jis sakė
Kad Tu tiesiog pasiklydai
Ir tiek

Vyras – Raudonas:
Ką jis dar Jums sakė
Man labai įdomu

Vyras – Mėlynas:
Jis sakė kad Tu vedei jį pas mane
Ir prašė Tavęs pasigailėti
Minėjo kad Tu paklydai miške
Nėra jokios Tavos kaltės
Tu vykdei įsakymus manus

Vyras – Raudonas:
A
Ir jis tikrai Jums visa tai sakė

Vyras – Mėlynas:
Tu drįsti abejoti mano žodžiais

Vyras – Raudonas:
Na ne aš neabejoju
Tik negaliu patikėti
Tas Jūsų gailestingumas
Man lyg sapnas

Vyras – Mėlynas:
Man irgi norėtųsi Tave nudobti
Jau dvyliktas kartas
Ir vis tapati klaida
Ar tikrai trylikto karto nebus

Vyras – Raudonas:
Na jeigu nudobsite mane
Tai nieko nebebus
O niekas bus visko pabaiga
Gal ir geriau

Vyras – Mėlynas:
O kam nuo to bus geriau
A

Vyras – Raudonas:
Net nežinau
Bet tikrai ne man
Juk būsiu tik lavonas
Lavonas neegzistuoja čia ir dabar
Ir nebekaišo kojų

Vyras – Mėlynas:
Tu kalbi labai miglotai
Kaip dievas
Reikia baigti pokalbį
Kiek Tu nori gauti už Sūnaus sugrąžinimą

Vyras – Raudonas:
Gal pirmiausia laisvę
O vėliau dar pagalvosiu ko man trūksta
Kol kas tik jos

Vyras – Mėlynas:
O savo laisvės nebeskleisi aplinkiniams
Ar būsi paklusnus
Rytoj puota ir mano Sūnus rinksis žmoną
Tu jam nurodysiu kurią

Vyras – Raudonas:
Puota
Visai ir nieko
Gerai
O kas ta būsimą žmona

Vyras – Mėlynas:
(atrakina grotas)
Eime mes viską pakalbėsim
Paderinsim

Abu vyrai nueina.

III VEIKSMAS

Merginos dabina jauną moterį juodais plaukais. Jos vardas – Marija.

Mergina:
Ponia
Jūs puikiai atrodysite
Būsite pirmoji vakaro panelė

Mergina kita:
Joks vyras neatsispirs Jūsų grožiui
Jums labai tinka ši raudona suknia

Marija:
Jūs tauškiate niekus
Lyg norite nuraminti

Mergina:
Ką jūs ponia
Jūs nuostabi

Mergina kita:
Jums tėvas tokį vyrą parinko
Panelėms tokio tik pavydėt

Marija:
O meilė
Kur meilė pasakykit man

Mergina:
Meilė greitai ateina ir praeina
Bet tėvui nepaklusti nevalia

Mergina kita:
Tokia jau moterų dalia

Marija:
Valia dalia
Kaip ją bevadinsit
Jaučiuos paukštelis be sparnų
Čiulbėti giesmes pamiršiu
Gedėsiu laimės nebūtųjų valandų
Mane tėvas lyg telyčią turguj parduoda
Už kelis namus
Ir sakote turiu aš būt laiminga
Aš negaliu
Aš negaliu

Marija pravirksta. Mergina ir mergina kita išeina. Įeina vaikinas.

Vaikinas:
Mieloji ko gi Tu raudi
Kas nors įžeidė Tave žodžiu ar veiksmu
Tu pasakyki aš atkeršysiu
Už Tavas ašaras
Nemigo naktis

Marija:
Aš išteku

Vaikinas:
Kaip tai

Marija:
Aš išteku be meilės
Tėvas pardavė mane

Vaikinas:
Bėkime mieloji mano
Juk mūsų meilė amžina

Marija:
Aš negaliu
Aš duktė
Turiu paklusti

Vaikinas:
Bėkime
Eikime iš čia
Tu nori lede sustingusi sėdėti
Bet juk ledas ne aistra

Marija:
Tu nežinai mano tėvo
Jo rūstybė pražudys Tave mane
Mums reikia atsisveikinti
Mums reikia baigti
Čia mūsų meilės pabaiga

Įeina nepasibeldęs tėvas.

Tėvas:
Dukterie ar jau pasirengusi
Koks čia šuva ties Tavom kojom plakas
(pakelia nuo žemės Vaikiną)
Ir ką gi čia matau
Piemenės sūnų

Marija:
Aš jau pasirengusi puotai

Tėvas:
Kaip šis gyvulys pas Tave įslinko
Ir ką jis veikia čia

Marija:
Jis man batelius užrišo
Merginų per menka jėga

Tėvas:
A
Dabar jau nešdinkis iš čia
(ištempia Vaikiną pro duris)

Tėvas:
Marija tik prašau jokių isterijų
Ir būk paklusni
Tik vienas žodis ir žinai
Sušersiu aš Tave saviems šunims
Nepaklusni duktė meta dėmę tėvui
Atmink
(pasilenkia ir pabučiuoja Marijai į kaktą)

Tėvas išeina. Marija lieka viena.

Marija:
Kodėl pasaulis neteisingas
Kodėl vyrai žiauriai plaka mus
Mes lyg lėlės tampamos už virių
Neturime nei žodžių nei jausmų
O ką kalbėti jau apie veiksmus
Mes pasmerktos lyg sienos
Tūnoti mūruose užslėptos nuo kitų
Mumis naudojasi valdovai
Kada tik nori
Kaip jiems patogu
Ir tėvo gašlios rankos nepraslysta
Patenkinti savų aistrų jos trokšta
Kai moteris mumyse užgimsta
Jie nori mus paverst savais vergais
Sulopyta manoji siela iš gabalėlių
Verkiu naktimis ir kliedžiu
Dievo net žodžiai smerkia mūsų verksmą
Jis sako kunigo lūpomis
Taip turi būt
Tu moteris ir Tavo pėdsakas šioje žemėje
Įspaudžiamas negiliai
Tave užmušti gali Tavo tėvas
Gyvybė Tavo lyg kruopelė smėlio
Nupučiama lengvai

Tėvo balsas:
Marija jau išvykstame

Šiuolaikinis koktelių vakarėlis. Marija su trumpa raudona suknele. Prieina prie jos Vyras – Raudonas.

Vyras – Raudonas:
Aš Algirdas
(tiesia ranką)

Marija:
Aš Marija
(paduoda ranką)

Vyras – Raudonas:
Gražus vardas
Jums tinka šis vardas
Jūs nuobodžiaujate
Supažindinsiu su savu draugu
(pašaukia Martyną)
Martynai ateik čia

Ateina Martynas.

Marija:
Tai Tu...

Martynas:
Tai Tu ...

Vyras – Raudonas:
Nustebintas
Jūs jau pažįstami
Taigi jau nešdinuosi iš čia
Gero vakaro Marija
Jums tinka raudona spalva

Marija:
Ir kaip pavadinti šį sutapimą

Martynas:
Manau kad likimo dovana

Marija:
Tu toks pasikeitęs
Rodos toks pilkas
Sustingusi ir nejudri Tavo dvasia
Gal kas nutiko

Martynas:
Manau suaugau
Ir suvyriškėjau
Pradėjau smegenimis o ne širdimi
Mąstyti
Praregėjau

Marija:
Aš nesutinku
Martynai
Matyt Tu apakai

Martynas:
Marija nedrįsk manęs įžeidinėti
Tu privalai paklusti

Marija:
Tu pamiršai kaip mes eiliavome
Apie ėjimą link šviesos
Tikėjimo ir laisvės

Martynas:
Tai buvo jaunystės karštligė
Kuri aptemdė protą

Marija:
O aš net nesigydžiau nuo jos
Aš vis dar sergu viltim
Kad mes būsime laisvi žmonės
O ne tik maži maži vaikai

Martynas:
Marija baikime kalbėti apie praeitį
Mes turėsime būti vyras ir žmona
Mums reikia suprasti
Kad jaunystė baigės
Mes vykdom tėvų valias

Marija:
O meilė kur
Tu ir jos atsižadėjai
Ir meilė Tau buvo liga

Martynas:
Marija juk Tu žinai
Tavęs aš nemylėjau
Tu buvai per daug tobula
Per daug laisva

Marija:
Neapsimetinėk Tu tiesiog bijojai
Bijojai prisirišt
Mylėt kažką
Tu vis dar klaidžioji tamsoj Martynai
Ir apmaudu
Tavęs netraukia jau šviesa

Martynas:
(pagriebia stipriai ranką)
Tu privalai klausytis manęs Marija
Įprask klausytis manęs
Įprask būt paklusni
Tu jau paskirta man į žmonas
Ką bešnekėsi aš vyras
O Tu tik moteris

Kambarys. Lova.

Marija:
Aš pasmerkta gyventi šiame narve
Lyg skeletas džiūsiu per dienas
Ir vis tikėsiuos kad kažkur
Juk žydi gėlės ir mėlynuoja dangus
Mano viltis lyg saulė spindi
Martynas negali būti toks žiaurus
Jis pasiduos mano meilei
Ir jis supras mane
Dieve jis tikrai supras mane

Įeina Martynas.

Martynas:
Marija eime į lovą
Mūsų santuokos guolį
Eime
Tėvui reikia įpėdinių
Nedelsk

Marija:
Martynai aš dar nepasiruošusi
Mums nevalia skubėt
Mums reikia palūkėti meilės
Ji greit ateis pas mus
Aš laukiu jos
Einu į ją
O Tu

Martynas:
Ką tauški moterie
Tu neklausai ką Tau sakau
Aš vyras
Ir Tavo pareiga atsiduoti man pilnai
O meilė
Meilės čia negali būti
Juk meilė pakerta vyriškas galias
(pagriebia už rankos ir tempiasi į lovą)
Moters paskirtis yra paklusti vyrui
Ir žodžiai nieko čia nepakeis

Marija:
Martynai
Kur Tavo žodžiai apie šviesą
Kur tas ėjimas link tiesos
Tavasis protas aptemęs
Tu negirdi manęs
Tas Tavo pyktis mane gąsdina
Per prievartą negims nauja gyvybė
Ji bus sužalota
Kruvina

Martynas:
Marija Tavo nepaklusnumas
Užkaitina man kraują viduje
Tu skatini mane griebtis žiaurumo
Tau juk tereikia būti nuolankia

Marija:
Martynai Tu juk žmogus
Tu ne gyvulys
Ir tenkinti aistras juk menka
Palaukime prašau jausmų
Tu tuščias ir man šalta

Martynas:
Tu nepaklusni kalė
Tu nesupranti ką vyras sako
(trenkia į veidą, ištrykšta kraujas)

Moteris – šmėkla:
Sūnau išgirsk mane
Tai negali toliau tęstis
Nutraukim labirintą
Pakaks
Sūnau tai ne išeitis
Tai juk sielos mirtis
Tu skaudini kitus
Kai pačiam skauda
Tu pamiršai
Dvyliką kartų bėgome
Tikiu neveltui brovėmės į šviesą
Sūnau išgirsk mane

Martynas:
(pamatęs kraują, suklumpa ties Marija)
Mama Tau skauda
Kas Tave nuskriaudė mama
Tai aš Martynas
Mama prašau pasakyki kas Tave nuskriaudė
Už ką tas kraujas

Marija:
Už nepaklusnumą
Už nepaklusnumą Tau

Martynas:
(atgavęs amą)
Marija prašau pakluski man
Man skauda
Kai skauda Tau

Marija:
O gal tai meilė
Martynai
Juk gal tai šviesa
Gal tai tas taškas kai prasisklaido tamsa

Martynas:
Tėvui reikia įpėdinių

Marija:
O ko reikia Tau Martynai
Ko trokšti Tu
Kur Tavo kelias
Kur Tavo ėjimas

Martynas:
Man ...
Man ...
Man reikia ...
Tėve kur mama
Tėve kur mama

Martynas susigūžta ir embriono pozoje verkia. Marija sėdi ant žemės šalia jo.

EPILOGAS

Rytas. Marija ir Martynas guli ant žemės. Pasibeldžia į duris.

Vyras – Raudonas:
(įeina)
Kaip jaunavedžiai gyvena
Kaip pirmoji meilės naktis
Fui kaip pirmoji naktis

Martynas:
(pabunda)
Tėve kur mama
Tėve kur mama

Vyras – Raudonas:
Martynai aš ne tėvas
Aš tik Algirdas
Man gali ir nepaklusti

Martynas:
Tėve kur mama...

Vyras – Raudonas:
(purto Mariją)
Marija ar Tu gyva
Ar viskas Tau gerai

Marija:
(pabudusi)
Aš gyva
Man viskas gerai
Tik štai kas Martynui
Jis klausia kur jo mama
Atvesk jam mamą
Pašauk ją

Vyras – Raudonas:
Jos nėra
Ji dingusi
Po vienuoliktojo karto ji dingo

Marija:
Kokio vienuolikto karto

Vyras – Raudonas:
Ilga pasaka be laimingos pabaigos
Žinau kaip Jums padėti
Mums reikia eiti
Eime iš čia
Martynai eime pas mamą
Marija eime kartu

Jie visi išeina. Vėl eina mišku.

Vyras – Raudonas:
Martynai mes einame pas mamą
Tik tėvo balso neklausyk
Eime greičiau jie mus vėl vejasi
Eime Martynai
Tu juk žinai kur yra Tavo kelias
Juk Tu žinai
Aš Tavimi tikiu

Martynas:
O kaip tėvas
Kaip jį palikti vieną
Jam reikia įpėdinių
Aš negaliu
Jis toks galingas
Toks sumanus
Toks išmintingas
Jis tikras vyras
O aš
Net įpėdinių jam suteikti negaliu

Vyras – Raudonas:
Juk Tu žinai
Kur Tavo mama
Tik sau meluoji
Meluoji kad sapnavai baisius sapnus
Tu viską puikiai supranti
Tik bijai šviesos
Bijai kažką nutraukt
Kažką pakeist

Martynas:
Aš nežinau kur mama
Aš nežinau kur mama

Vyras – Raudonas:
(tempia Martyną ir Mariją už rankos)
Ar pameni Martynai šitą kelią iš gilumos
Ar pameni kaip ėjome į šviesą
Ar pameni kas mus grąžindavo atgalios
Kai būdavo arti šviesa
Tu vėl paklusniai sekei paskui tėvo balsą
Martynai tėvas Tavo žmogžudys
Tik Tu apakęs
Ir nenori minėti šito vardo

Martynas:
Jei jam nepaklusiu jis mane nužudys
Kodėl mes bėgam jei vis tiek jis mus pavys

Marija:
Martynai o kur Tavo viltis
Kad ėjimas jau ir yra išeitis

Martynas:
Kodėl mes bėgam nuolatos ir vėl save pasmerkiam pralaimėjimui
Kodėl mes tikimės kažko
Kai tėvas yra dievas
Jo negalim nugalėti
Vis tiek sugrįžtam nuolat pas jį
Ir paklusniai nulenkę galvas
Mes vykdom jo paliepimus
Jis juk mūsų dalia
Jis mus atseks

Vyras – Mėlynas:
(girdisi miško tankmėj jo balsas)
Martynai
Marija
Kur Jus ten miške išdykaujat
Tėvas nerimauja
Grįžkite atgal
Maistas aušta

Martynas:
Marija eime mūsų tėvas laukia
Eime
Aš jau išalkau
Noriu valgyti
Ramybės noriu
Man neramu

Vyras – Raudonas:
Bet mes juk ne vien tik maistu gyvenam
Tėvas nežinia ko iš Tavęs pareikalaus rytoj

Martynas:
Jis geras
Jis visuomet atleidžia

Vyras – Raudonas:
Bet ar jis paklausia ko nori Tu
Martynai ko trokšta Tavo siela
Ar Tau sotus maistas yra laimė
Ar Tu renkiesi lengvą kelią be pavojų
Lyg šunytis paklusniai laižysi jojo metamus Tau kaulus
Tu juk žmogus Martynai
Tu ne šuo

Vyras – Mėlynas:
(jo balsas)
Martynai jeigu negrįši greitai
Tapsiu rūstus ir tikrai Tau bus paskirta bausmė
O Mariją paversiu tarnaite tarnų
Ar nori kad ji būtų nebe Tavo o visų

Marija:
Martynai neklausyk jo
Jis mūsų nepavys
Jau greit prieisim šviesą
Ten rasim Tavo mamą
Aš tikiu

Martynas:
(sušunka skausmingai)
Tėve kur mama
Kur mama Tėve

Vyras – Raudonas:
Martynai Tu beprotis
Nurodai jam vietą kur esi
Gal Tau gana jau save aukoti
Tu juk žmogus
Tu ne avis

Marija:
Martynai
Nebijok Tu ne vienas
Mes nugalėsime
Eime greičiau

Prasiveria miško tankmė. Pasklinda akinanti šviesa.

Moteris – šmėkla:
Sūnau Tu čia
Aš vis tikėjau
Tu čia sūnau
Save Tu nugalėjai

Martynas:
(apkabina moterį – šmėklą)
Mama štai kur Tu
Mama kur buvai

Moteris – šmėkla:
(glosto jam plaukus)
Aš visuomet tikėjau ir buvau čia
Aš turiu išeiti
Manęs nebėra
Juk Tu žinai kas man nutiko
Juk Tu tiki
Tai tikrai tiesa

Martynas:
Mama Tave juk užmušė tėvas
Juk tai tiesa

Moteris – šmėkla:
Tiesa
Dabar ramiai galiu užmigti
Vaikeli nebijoki eiti ten kur tamsu

Moteris – šmėkla dingsta.

Marija:
(apkabina Martyną)
Myliu Tave

Martynas:
Myliu atleisk man Marija
Svyravo mano tikėjimas

Vyras – Raudonas:
Tikėjimas nesvyruoja
Jis yra arba jo nėra

Dingsta Vyras – Raudonas.