***********

Ir vėl pražydo naktinyčios
Išskleidė savo drėgnus delnus
Berdamos poterių lietų į smėlį
Aš taip toli nuo jų
Kad neprisimenu jų kvapo
Geltono vamzdelio žiedo apačioj 
Pro kurį įslenka rasa ir naktys

Aš vėl kalbėjausi su lietumi

Bezai... taip mes vadindavom
Alyvas, kiekvieną gegužę
Paseilintais teptukais suliedavusius
Horizontą mėlynai balta akvarele
Ant mūsų namo stogo
Aš taip užaugau
Kad nebemoku rasti
Penkialapio žiedo laimei spėti

Aš tik mačiau pražystant

Po lietaus vėl balose šilta
Pasiraitojus kelnių apačias
Ieškoti šakaliuku ar kojų pirštais
Juodų plaukančių vabaliukų
Išgelbėti skęstančią musę zirzuolę
Mano senolė nematė jūros ir nematys
Nusimazgojo kojas
Šaltu šulinio vandeniu

Aš vėl tik chrizantemų atnešiau