Praeis

Man sakė “No pasaran”
Kai žvyro krenkščiantys atodūsiai
Aidėjo po mano pėdomis
Tarsi pabėgti norintys „saulės zuikučiai“
Prunkščiančio žirgo snukyje
Išsiliejęs vanduo
Tekantis gyslotu kaklu,
Per krūtinę, kojų sąnarių kauburėliais,
Maži lašeliai išsilenkiantys ties kanopų kraštais
Ir išsiliejantys į upę (upelį).
Man rėkė „No Pasaran“
Šlamant šešėliams, tupintiems
Kaštonų žvakių žiedeliuose,
Liejančiuose baltas, dulkinas
Žiedų ašaras,
iš  Žalzganų  akių ir akiduobių.
Man kartojo „No Pasaran“
Kaip keiksmažodį,
Sriegė į galvą (ties smilkiniais),
Su pavydėtinu atkaklumu,
Kol venos neatlaikę spaudimo
Išsivadavę iš dusinančio odos glėbio,
Išaugo skroblo šakom (kaip ragais),
Pilkom, balsvom, lygiom, tiesiom.
Man vėl kalbėjo „No Pasaran“
„No pasaran“,
„No pasaran“...

Pasaran.