Ritualas

Sėdėjau ant slenksčio laikydamas butelį rankoje.
Diena prasidėjo, o butelis jau buvo tuščias. Kaip visada tokiu metu. Sėdėjau tylėdamas, žvelgdamas tolyn už horizonto. Mintys nešė nežinia kur, o aš jų ir nenorėjau kontroliuoti. Sučiulbo paukštis ir aš atsitokėjau. Trumpai mečiau žvilgsnį apačion, kur tekėjo upelis.
- Galbūt šiandien?.. – nedrąsiai ištariau ir pakilau eiti.
----
Jie palengva budo. Buvo jų dvylika. Visų galvos sunkios ir šiek tiek skaudančios – lyg po pagirių. Jie visi kilo ant kojų. Dairėsi į šalis, žvelgė vienas į kitą ir niekaip nesuvokė, kur atsidūrė. Aplink buvo šviesu, juos supo įvairiausi augalai, priekyje matėsi didžiulis vandens telkinys, prie kurio kranto plūduriavo laivas.
Staiga vienas iš jų šūktelėjo:
- Kur mes?
Ir vėl įsivyravo tyla. Jie bandė prisiminti. Prisiminė bendras žinias: kad Žemė – žmonių planeta, kad žmonių yra daug bei visokius panašius dalykus, tačiau apie savo pačių gyvenimą jie neprisiminė nieko: nei kas jie tokie, nei ką veikė kol čia atsibudo, net gi savo vardų neprisiminė.
Jie susėdo  ratu ir kol išsiaiškino, ko jie nežino ir neprisimena, šiek tiek užtruko.
- Taigi, kyla labai natūralus klausimas: ką mums daryti toliau? – prabilo žemiausias iš čia esančių, kuriam jau prilipdė pravardę – Didčkis.
- Manau, – nedrąsiai pradėjo aukštas, bet liesas, kurį jau pavadino Šakaliu, – galim pradėti nuo laivo apžiūros.
- Na, pakankamai įdomus pasiūlymas, – entuziastingai prabilo Tauškalius. – Manyčiau visai verta pabandyti įsigyti transporto priemonę.
- Kažkokia nesąmonė... – visiškai į nieką nesikreipdamas prabilo vyrukas, kuriam sunkiausiai sekėsi susitaikyti su esama padėtim, ir jam iš karto prilipo Paranojiko pravardė.
- Ši vieta man primena vieną istoriją. Skirtumas tik tas, kad ten  viskas vyko požemyje ir pakrantėje stovėjo ne laivas, o valtis, kurioje buvo vairininkas. – Mįslingai ištarė Mistikas – jis iš visos kompanijos turėjo atminty daugiausia žinių, nors apie save, kaip ir kiti, neprisiminė visiškai nieko.
- Tai upė į aną pasaulį... – dar kartą įsiterpė Paranojikas.
- Na, jau ne! – garsiai šūktelėjęs ir pašokęs ant kojų pradėjo Tylenis. – AŠ esu gyvas ir jokių čia kalbų apie mirtį negali būti... Mus papraščiausiai kažkas pagrobė, susvirkštė dozę kažkokių vaistų. Po kurio laiko mes viską prisiminsim.
- Kurių galų kažkam reikėjo mus grobti? – įsiterpė Kampuotasis, taip pramintas dėl savo įspūdingo sudėjimo.
Visi sušurmuliavo. Pradėjo rėkti vienas per kitą. Teorijos gimė viėna po kitos ir vis įdomesnės, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, tačiau netikėtai netoliese sudrebėjo žemė – iš po jos kažkas brovėsi į paviršių.
Niekas nespėjo dorai įsižiūrėti į padarą, kuris lindo viršun  visai netinkamu metu, tačiau per kilusią dar didesnę sumaištį Kampuotasis sušuko:
- Visi į laivą!
Ilgai raginti nereikėjo. Galvotrūkčiais pasileido vandenyje plūduriuojančio laivo link. Pribėgus prie vandens vieną akimirką visi sustingo – kaip pasiekti laivą. Tačiau sprendimas buvo priimtas žaibiškai: laivą prie kranto laikė lynas. Vyrai puolė lynu šliaužti į laivą. Paskutinis ant lyno užsikabarojo Šakalys.
Jau visi buvo pasiekę laivą, o Šakalys buvo pusiaukelėje. Jo jėgos seko ir jis vis lėčiau judėjo lynu. Tuo tarpu krante didžiulis neaiškios kilmės padaras jau rausėsi atgal į žemę – glotnus ilgas kūnas atrodė niekada nesibaigs. Visi taip įsispokso jo į tą padarą, kad visiškai užmiršo, jog Šakaliui gali prireikti pagalbos. Atsipeikėjo nuo šūksnio ir vienu metu atsigręžę išvydo, kaip Šakalio rankos atsigniaužia ir jis pūkšteli į vandenį.
Padaro pasirodymas buvo niekis palyginus su tuo, ką išvydo dabar – vos Šakalys palietė vandens paviršių jo veidas persikreipė, o kūnas konvulsiškai sutrūkčiojo ir suakmenėjo, įgaudamas sidabrinį atspalvį, atrodė, jog Šakalys virto metalo gabalu ir dabar akmeniu lėkė į dugną.
Visi nustėrę žvelgė į visą šį vaizdą. O tada sulaukė dar vieno netikėtumo – laivas pajudėjo nešamas srovės. Niekas nesuprato, kas nutiko ir tik vienas Paranojikas juokėsi mosuodamas kirviu. Tapo aišku – tai jis nukirto lyną, jungusį su krantu.
- Mums reikia į kitą krantą! – šūkčiojo beprotis. – Ten renkasi visos sielos.
- Padėk kirvį. – ramiai ištarė vyras bejausmiu veidu, kurį kažkodėl visi priskyrė kareivių kastai ir pavadino Seržantu. Jo ramus balsas sutramdė Paranojiką. Jis sukniubo ant denio ir paleidęs kirvį iš rankų pravirko.
Prišokęs prie jo Bičas pastvėrė kirvį ir pasitraukė atgal. Vėl visi ėmė dairytis vienas į kitą.
- Liko mūsų vienuolika. Ar kas išmanot, ką nors apie laivybą? – sumurmėjo Plikis, taip pavadintas dėl tankios šveliūros ant galvos, o prilipino tą pravardę, kaip ir kitiems, jauniausias būrio vaikis Tauškalius.
- Aš šiek tiek. – Pareiškė vyrukas, kuris pats paprašė vadinti jį Bilu. Niekas neklausinėjo kodėl, tačiau niekam tai neužkliuvo. – Manau sugebėsiu nuplukdyti jį prie kranto.
- Daryk tai greičiau, nes tuojau nesimatys kranto! – sušuko Vijurkas, spėjęs aplakstyti beveik visą laivą. – Apačioje yra maisto ir gėrimų. Radau ir šiokių tokių ginklų. – Jis parodė pistoletą ir ilgą peilį, kurio viena pusė buvo dantyta.
- Lieka klausimas: į kurį krantą suksim? – vėl išmintingai prabilo Didčkis.
- Manau, – neskubėdamas pradėjo dėstyti Mistikas, - jog visai galimas dalykas, kad Paranojikas teisus ir mūsų išsigelbėjimas kaip tik anam krante. Aiškus vienas dalykas – svarbiausia nepatekti į vandenį ir, jei tai pavyks, krantą turėtume pasiekti. Dėl klausimo, kurį krantą rinktis, siūlyčiau balsuoti.
Visi pritariamai sulinksėjo galvom, net Paranojikas ir tas atkuto, paminėjus balsavimą ir aną krantą. Balsavo. Ir pasuko į tą nematomą krantą. Dešimt prieš vieną Tylenį. Bilas jau stovėjo prie vairo ir suko laivą į nematomą krantą.
Visi spėjo apsiginkluoti ir užkąsti. Atrodė, jog jau pasiruošė visokiems netikėtumams. Ir čia juos aplankė dar vienas. Iš vandens išniro didžiulės akys. Jos spoksojo tiesiai į laivą. Tada pradėjo artėti. Vyrai puolė prie borto, kažkuris nesusilaikė ir pykštelėjo iš pistoleto akių link. Akys dingo, o kai vėl pasirodė išniro su visa žalia ir bjauria galva bei gleivėtomis letenomis, kuriomis užskabino už laivo borto ir pradėjo ropštis į laivą. Pasipylė šūvių salvė. Žalia bjaurastis šūvių nepaisė ir įsiropštė į laivą, pražiojo savo didžiulius žabtus ir didžiulis liežuvis šovė į priekį.
Liežuvis pataikė į Tauškalių ir šis rėkdamas išlėkė už borto. Tada liežuvis blykstelėjo dar kartą ir šįkart apsivijo Kampuotojo liemenį. Šis įsispyrė kojom į denį ir pradėjo muistytis kaip pašėlęs. Tačiau liežuvis nenumaldomai tempė jį žaliojo padaro snukio link, kuris jau vėl buvo atsidūręs už borto. Laivas siūbavo kaip per didžiulį uraganą. Vyrai tėškėsi ant denio ir išsilakstė į šalis. Bilas bandė suvaldyti vairą, tačiau sekėsi visiškai prastai. Ir galiausiai vairas išsprūdo jam iš rankų, o jis pats paslydo ir nulėkė žemyn į vandenį. Žalioji pabaisa dingo kartu su Kampuotoju.
Vanduo po truputį rimo ir visi jau vėl buvo ant kojų. Seržantas stovėjo prie šturvalo ir plukdė laivą į nežinią. Jis šiek tiek spėjo apie vairavimą paklausinėti Bilo ir dabar bandė tas žinias panaudoti, daugiau papraščiausia nebuvo kam stoti į Bilo vietą.
- Ar jums tas padaras nieko nepriminė? – Susimąstęs paklausė Mistikas.
- Velniop jį! Reikia kuo greičiau dumti į krantą. – Tai buvo Bičo žodžiai, niekas neprisiminė, kodėl Tauškalius jį taip pavadino.
- Gal žinai kokiu būdu? – kandžiai paklausė Didčkis.
- Taip. Vienoje patalpoje mačiau irklus. Griebiam vis ir iriamės. O tai vėjas ir srovė, velnias žino, kur mus nuneš.
Pasiūlymas buvo įdomus, tačiau greitai paaiškėjo, kad jų per mažai, jog sugebėtų irkluoti tokį laivą. Ir tada Mistikas prisiminė:
- Ėėėėė, juk ta žalia bjaurastis ne kas kita, kaip varlė.
- Cha cha cha... – pabandė nusijuokti Vijurkas, tačiau juokas išėjo visai nenatūralus.
- Ar ne per didelė varlytė? – vėl pabandė ironizuoti Didčkis.
- O ar tu nutuoki kur mes galėjom atsidurti? – klausimu atsakė Mistikas.
- Gal mus perkėlė ateiviai į kitą planetą? – spėjo Tylenis.
- O gal mes tapom Guliveriais savo pačių pasaulyje? – sumurmėjo Plikis.
Daugiau jie nespėjo nieko pasakyti, nes dangų užtemdė didžiulis šešėlis. Pakėlę akis į viršų ne iš karto suvokė, ką mato – kažkoks tamsus skraidantis pavidalas uždengė pusę dangaus. Galiausiai Mistikas susiprotėjo:
- Tai kregždė! Visi į apačią!
Dundėdamas žemyn Didčkis spėjo pastebėti, kaip šmėstelėję du tokie šešėliai pagriebė Seržantą ir Plikį. Seržantas spėjo išsitraukti didžiulį peilį ir mostelėjo juo per laikančią paukščio koją. Paukštis atleido gniaužtus ir Seržas pūkštelėjo į vandenį. Kitas paukštis nešantis Plikį pabandė sugriebti Seržantą, tačiau tik paleido Plikį, kuris iš karto dingo gelmėje. Paukščiai nuskrido.
Ant denio susirinko likusi būrio dalis. Šį kartą tyla užsitęsė dar ilgiau, o nevaldomą laivą nešė srovė. Pasimatė krantas, tačiau niekas nežinojo, kuris krantas – tas, iš kurio išplaukė, ar tas, kurio link plaukė. Laivą sudrebino smūgis, visi vėl pabiro po denį ir laivas sustojo.
Pirmasis per bortą pažvelgė Didčkis. Jų laivas įstrigo tarp dviejų didžiulių akmenų.
- Štai ir atplaukėme... – išsprūdo jam, o tada pasuko galvą ir pastebėjo kažkokį tamsų pavidalą skrodžiantį vandenį. – Laikykitės! – dar spėjo sušukti. Smūgis buvo stipresnis, nei susidūrimas su akmenimis. Laivas sugirgždėjo, pavojingai pasviro ant šono.
- Man jau gana. – Tylenis pasuko prie borto krašto, išsitraukė kirvį  ir laivui dar kartą sudrebėjus nėrė žemyn.
Vaizdas buvo per keistas, net jau prie keistenybių pripratusiems ir niekaip nespėjantiems atsigauti likusiems. Tylenis įsmeigęs kirvį į padaro, puolusio laivą, nugarą stipriai laikėsi už koto. O šis lėkė tolyn. Tačiau keisčiausiai atrodė pats Tylenis – kūnas susilietęs su vandeniu tapdavo metalinio atspalvio, kaip ir Šakalio, o vos išnirus atgal į viršų jis vėl tapdavo normalus. Viskas baigėsi, kai padaras panėrė po vandeniu. Tylenio nebeliko.
Laivas dar šiek tiek pakrypo į šoną ir kai jau atrodė, kad neapvirsti neliko jokių šansų, ištrūko iš akmenų gniaužtų. Juos vėl pagavo srovė ir nunešė savo keliu. Viskas vyko greitai. Greičiau nei kuris iš likusių susigaudė kas vyksta.
Pagaliau netekę jėgų jie sukrito ant denio. Visko buvo daugiau nei gana. Kas dar laukė jų priekyje? Pasieks krantą ar ne? Ir kas tame krante jų laukia? Tokie klausimai kamavo likusius penkis vyrus. Niekas neturėjo atsakymų, o ir kalbėti niekam iš jų nesinorėjo.
Kažkas suzvimbė, tačiau niekas nesureagavo. Dar kartą. Didčkis žvilgtelėjo garso pusėn. Į juos lėkė trys žmogaus dydžio laumžirgiai. Bičas vangiai nusitaikė ir iššovė iš pistoleto. Nežinia kas – garsas ar pati kulka – išblaškė laumžirgius į šalis. Tada jau visi pašoko šaudydami iš visko, ką turėjo rankose. Vienas iš laumžirgių įkrito vandenin, kiti du nulėkė savais keliais.
Ši mažytė pergalė pakėlė nuotaiką. Ir po truputį grįžo noras bendrauti, noras veikti, o svarbiausia – noras išlikt. Jie pabandė stoti prie šturvalo ir nuvairuoti laivą į krantą, kad ir kas jų ten lauktų. Jiems beveik pavyko. Krantas buvo ranka pasiekiamas, kai laivas užplaukė ant seklumos.
- Ne, to tai jau... – pradėjo Didčkis, kuris iki šiol laikėsi geriausiai, tačiau ir jo nervai turėjo ribas.
- Įdomu, kuris čia krantas? – kažkaip nerišliai sududeno Paranojikas.
- Na, koks gi dabar suknistas skirtumas, kuris čia krantas? Mes jau jo nepasieksim, nebent tu moki vaikščioti oru! – stūgavo Didčkis. – Į vandenį aš nelįsiu.
Jie žvelgė į krantą, o danguje tvenkėsi debesys.
- Mes užrūstinom Aukščiausiąjį... – nebesusitvardė ir Bičas. – Tėve mūsų... – pradėjo, tačiau nespėjo pabaigti, nes Didčkis svėrė jį už atlapų ir jie nusirito per denį.
- Aš tau parodysiu, tu, kalės vaike! – jo balsas tapo spiegiantis, Bičas išsprūdo iš Didčkio rankų ir šiaip ne taip atsistojo, o Didčkis įsibėgėjęs vėl rėžėsi į jį. Abu trenkėsi į borto kraštą, kurį laiką dar bandė išlaikyti pusiausvyrą. Viskas veltui, Didčkis taip ir nebepaleido Bičo iš savo gniaužtų. Jie palengva  nugrimzdo į dugną.
- O juk čia visai negilu! – dar rėkė jiems Vijurkas, bet metaliniai kūnai nejudėjo.
Dangų perskrodė žaibas, o jam iš paskos nugriaudėjo perkūnas. Paranojikas prapliupo juoktis:
- Ne tam dievui meldeisi, Biče. – jis niekaip negalėjo atsikratyti to isteriško juoko, o tada iš dangaus pasipylė didžiuliai lietaus lašai.
- Slėpkimės! – vėl riktelėjo Vijurkas ir nėrė į triumą, o ten jo laukė netikėtumas, per skyle korpuse sunkėsi vanduo. Jie buvo pasmerkti, jei ne iš viršaus lietus, tai iš apačios upė juos pribaigs. Vijurkas atsisuko į nelaimės draugus. Šie stovėjo viduryje denio – dvi metalinės statulos.
- Du alaviniai kareivėliai... – sukuždėjo Vijurkas. Vanduo jau sėmė jo kojas. Jam neskaudėjo, bet jis vistiek rėkė, kol visas dingo po vandeniu.
----
Stovėjau prie upelio. Rankoje kol kas tuščias butelis.
Čia jie pradėjo savo kelią. Vos įbridęs į upelį radau pirmajį nuskęndusį, o gal vis dar tebeskęstantį. Metalas barkštelėjo į stiklinį butelio dugną. Kol rankiojau likusius vakaras paskendo prieblandoje. Paėmiau ir sukiužusį laivelį įstrigusį netoli kranto toje pačioje pusėje, kur jie pradėjo. Visgi vieno niekaip negalėjau rasti. Iki šiol nežinau, kur jis pradingo.
Atėjo naktis, o aš sėdėjau ant slenksčio. Šalia butelis su paskendusiais mano alaviniais kareivėliais. Rytoj kiti skubės į aną upelio pusę, gal jiems pavyks tai, kas nepavyko šiems. O jei ne aš vėl vaikščiosiu pakrante rankiodamas juos, atlikdamas savąjį ritualą.
- Tik perplaukęs upę gali tapti tikru vyru. – Kartodavo mano tėtis.