Jei tu sakai, kad neturi namų,
Tai kur grįžti, kai plyšta tau širdis?
Ir jeigu niekas net nepriglaudžia nakty,
Tai negi reiškia, kad svajonių neturi?
Kai plinta riksmas iš tylos ir užmingi,
Kai savo ryto tu pajausti nebenori.
Ir gal kai žiūri į akis, nes nematai širdies,
Tada galvoji: „koks aš vienišas išties“.
Jei tau atrodo, kad tai niekam nesvarbu,
Tai ko sakai: „išeisiu iš namų“?
Jei jau tau ašaros nebera brangios,
Tai gal geriau pakilk tu į beprasmę erdvę.
Gal jau nerėk, nebūk toks savanaudis savo sielai,
Gal jau sugrįžk tenai, kur laukia.
Tik ten šypsosies ir atleisi
Ir tiktai čia savęs jau nieko nebeklausi.