Mano darže priviso svetimų pomidorų. Jau iš toli eidamas pastebėjau juos raudonuojant. Keista, pagalvojau, juk jau keletą metų nieko nesodinau. O jie ėmė ir išdygo. Stovėjau ir žiūrėjau į juos: keletas visai prinokę... Nuskyniau didžiausią ir raudoniausią; nesvarbu, kas sodino, žemė juk mano. Ragauti nesiryžau, tik laikiau rankoj ir žiūrėjau kreivu žvilgsniu, kaip į piktžolę.
Staiga (nemėgstu šito žodžio, bet išties staiga) išgirdau šaukiant moterišką balsą:
- Stasiuk, Stasiuk...
Apsidairiau, ir labai nustebau – šalia manęs stovėjo mažas berniukas. Jis žiūrėjo į pomidorą mano rankoje ir visai nekreipė dėmesio į šauksmus.
- Stasiuk, ką tu čia darai? – pribėgo ir paklausė berniuko moteris, turbūt jo mama.
Berniukas pasakė, jog niekada nematė šių raudonų, apvalių...
- Tai pomidoras, - pasakiau.
- Pomidoras, - tyliai pakartojo jis.
Pasijaučiau keistai: lyg visas pasaulis būtų susitraukęs į šią daržovę. Pasaulis mano delne. Berniukas žiūrėjo į jį tokiomis akimis... Jo mama neryžtingai traukė savo sūnų šalin ir žvilgčiojo tai į mane, tai į pomidorą.
Pasiūliau jam nuskintą daržovę: nors ir nesėjau, bet derlių pjoviau aš, galiausiai niekas juk ir nepasiges vieno pomidoro, čia jų dar daug likę. Vaikas tiesė ranką paimti, bet mama jį sudraudė.
- Tegul ima, čia dar lieka daug pomidorų, - tariau moteriai. Bet mano žodžiai tik dar labiau ją suerzino. Ji paėmė sūnų į glėbį ir nusinešė.
Sekiau juos akimis, kol moteris priėjo savo daržą ir nuleido vaiką ant žemės. Kurį laiką jis dar žiūrėjo į mano pusę, bet vėliau jo dėmesį patraukė kažkas kita.
Apsidairiau aplink ir padėjau nuskintą pomidorą atgal į lysvę. Žinoma, jis jau neprigis, nebent kas nors ateis ir paims jį. Aš jo nesodinau. Dar kartą žvilgtelėjau žemyn, į pomidorus, ir patraukiau ten, iš kur atėjęs.