Rašyk
Eilės (73651)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10401)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mano kambary buvo trys nuolat triukšmaujantys daiktai. Nežinau, negaliu tiksliai pasakyti, ar jie mane labai nervino, kartais aš jų net negirdėdavau.  Vienas kas dvidešimt minučių garsiai užgrodavo savo „šaldytuvo maršą“. Mano šaldytuvas buvo senas, viršuje dešiniame šone turėjo pritaisytą metalo gabaliuką su grubiai fabriko išraitytomis raidėmis „svy – ja – ga“, aš viršuje priklijavau lipduką su lietuvišku vertimu „snaigė“. Visi Alytuje kadaise turėjo panašius šaldytuvus, tik manasis seniau buvo „elitinis“. Pirmą kartą kai pas mane atsikraustė „svyjaga“ aš apsidžiaugiau. Jis buvo nei didelis, nei mažas, nors senas, bet gerai išsilaikęs, pakankamai baltas. Viršuje, net buvo įtaisyta medžio imitacija, ji mane prajuokino. Iš pradžių neturėjau ką  įdėti vidun, turbūt tai jį kiek piktino, mat maišdingai krioktelėjęs burbeno savo maršą geras kelias valandas. Paskui pusvalandžiui aprimdavo, tada vėl grodavo. Iš pradžių aš kiek nustebau ir juokiausi iš jo kuriamos muzikos. Vėliau mane apėmė kažkoks iš pirmo žvilgsnio menkutis nerimas, dar vėliau aš jau kiek pyktelėjusi, traukiau metalines groteles, stalčiukus, stiklą, tarytum kokio muzikinio instrumento derintoja. O naktį vis prabusdavau su kiekvienu jo burbtelėjimu. Bet laikui bėgant dažniausiai mes priprantam prie problematiškų naujokų, vis mažiau jais stebimės, kol jie tampa mus kankinančio nuobodulio dalimi, grasinančia, kad vieną dieną nuobodulį pakeis dar pavojingesnė liga vardu Apatija. Taip atsitiko ir man, kai tik įdėjau į „svyjagą“ puskepalį juodos duonos, jis aprimo. Dar vėliau aš dažnai jį pamiršdavau, taip mes pradėjome gyventi atskirus gyvenimus, tik kartais aš atstumdydavau susiglaudusius stiklainius, kad tie drebinami mano „svyjagos“ netarškėtų dar garsiau nei jis pats, ar išrinkdavau iš lėkščių su nebaigtu valgiu stalo įrankius, kad tie irgi nesimuštų su indų krašteliais.

Antrasis daiktas, kurio aš labai laukiau ir nekantravau mano kambary atsirado geros, vieno draugo, valios dėka. Nors jau ėjo šešti antrojo tūkstantmečio metai aš dar nebuvau turėjusi kompiuterio. Vienas draugas, pagailėjęs padovanojo, savo senutėlį draugą man, ir pridūrė: „ atsargiai su juo, aš labai mylėjau šitą bičiulį. Ai, dar atmink niekada jo neskubink, jis to nemėgsta“ – aš kaip ir pridera padėkojau ir įnikau bendrauti su savo draugužiu. Kai jis būdavo neįprastai lėtas paglostydavau jam šoną, ar delnu pastuksendavau per nugarą kaip, kad stuksena motinos savo kūdikius, kad tie atsirugtų. Ir pavykdavo, paglostytas jis rūgtelėdavo ir vėl kurį laiką būdavo spartesnis. Jis taip pat mėgo triukšmauti, tiesa ne taip kaip „svyjaga“ (tas buvo labai ūmaus charakterio), bet gana įkyriai, zvimbliai ūžaudamas. Lyg sena bobutė vienodu monotonišku balsu porinanti savas bėdas. Tarsi man manų neužtektų. Ilgainiui aš pripratu ir prie jo ūžimo, kuris migdė ir čiūčevo geriau už, bet kokią lopšinę. Taip mane dar labiau apgaubė ta pavojinga liga, kurios taip bijojau.

Trečiasis triukšmadarys, tiksliau triukšmadarė, buvo mano lova. Nežinau kaip ji atsirado  kambary, nes kai atsikrausčiau ji jau buvo nugulinėta ir prisigėrusi kitų gyventojų kvapų, kurie man vaizdavosi kaip maži nykštukai šokčiojantys, ir besivartantys mano pataluose ir nuolat kutenantys šonus, paskui niekšiškai besišypsantys. Mano lova buvo dar visai tvirta. Tai niekuo neišsiskirianti lova iš fabriko. Sukalta iš „fanieros“ plokščių ir pigiausių lentų. Triukšmaudavo ji kaip ir kitos jos gentainės. Kai tik atsisėsdavau ar atsiguldavau ji priekaištingai sugirgždėdavo: „ir vėl savo kaulus man užkoriai“. Aš susigėsdavau: „ar aš tokia sunki? “- paklausdavau savęs. Bet ką darysi pripratau ir prie jos bubenimų. Taip mane galutinai užvaldė pavojingoji liga, tik dabar aš jos jau nebijojau man viskas buvo visvien. Mano psichetras kažką kalbėjo apie tarpasmeninius santykius, apie pavojų jiems, nesigilinau, stoiškai burbėjau „man nesvarbu“.
2007-05-17 10:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-21 22:28
mangustas
Paskutiniame sakinyje turėtų būti psiciatras , o ne psichetras .
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-17 16:06
mangustas
Pati nežinau. Gal ir trūksta tos pabaigos. Tik čia ne istorija, o šiaip įspūdžiai, gal, šioks toks moralas. Be to pati savęs vertinti nemoku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-17 15:48
moletiskis
o tu pats žinai ko čia truksta?  kažkaip nera pabaigos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-17 15:19
moletiskis
toliau?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-17 14:37
Rupkė
Tai rašymas iš gyvenimo, savo aplinkos. Labai gerai, kad ją pažinstame pirmiausiai,  Fantazija jau jaučiasi, mąstymas tobulėja,- pirmyn!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą