Tą pačią akimirką, kai pamačiau Taną grįžtantį tuo molingu keliuku, supratau, kad kažkas negerai. Jo žingsniai buvo per platūs, pėdos per stipriai metamos į šonus – „kiškis Kvanka“, – pagalvojau, bet širdyje stojo pilka tyla.
– Antradienis – mano diena, – sakydavo jis ir eidavo į autoparduotuvę, kuri privažiuodavo net prie pieno punkto, bet prie mūsų namų – niekada. Taigi, sustodavo pusiaukelėj tarp miestelio ir namų. Jau pirmadienio vakarą Tanas klausdavo, ko nupirkti, o aš atidarydavau seną apsilaupiusią spintelę ir žiūrėdavau vidun. Vasarą iš autoparduotuvės parnešdavo ledų.
Saulė jau buvo vakarop ir dangus nusidažė rausva spalva – rytoj bus vėjuota. Tanas priėjo kone prie pat manęs.
– Aš nieko neparnešiau, – prakošė pro dantis. Jo akys lakstė su kregždėmis.
– Nesvarbu, duonos dar turim, – tariau. Tarsi sakydama: „kregždės sukrovė šešetą lizdų, matai“.
Jis įrėmė kaktą į mano petį.
– Va taip stovėjau, taip, – pamažu ėmė linguoti ir baksnoti kakta į petį. Nenorėjau jo klausytis.
– Eik vidun, – pasakiau, o pati dar ilgokai sėdėjau ant suoliuko po kregždžių lizdais.
Kartais jis atrodo kaip beprotis – įsiremia kakta į mano petį ar pasmakrę ir kalba, pasakoja, o aš ir lieku taip – pakely, nesuprantu.
– Nejaugi neįmanoma, turint pinigų, nupirkti produktų, – mintyse priekaištavau jam.
– O ne, – atsakė Tanas mano galvoje, – tu nieko nežinai, tu kvailai užsimerki, kai nieko nesupranti. Kaip višta.
Kitą rytą baltoji katė rūsy sugavo pelę. Ji su grobiu tyliai įsliūkino į virtuvę ir lėtai padėjo tą juodą gumulą ant gelsvo linoleumo. Tai buvo šlykšti didelė pelė veik juodu kailiu ir pilka uodega. Aš stovėjau įrėmusi akis į gumulą ant grindų – šlykštu, bet domina.
Tyriau jį akimis kelias minutes. Visai kaip Taną miestelyje tiria koks praeivis: žiūri į jo surauktą kaktą, paklausia ko nors ir stebi, kaip jis kankinasi, galvodamas tinkamiausią atsakymą; po to tarsi dėkodamas perbraukia ranka nuo peties iki plaštakos, kartais net suima jį už rankos. Tanas stengiasi viską iškęsti iki galo, nesijuokia, nesirauko – tik nuolankiomis akimis žiūri į savo kankintoją. Miestelio žmogėnas nusišypso ir kulniuoja toliau savo nereikšmingu maršrutu.
Tada mes su Tanu irgi keliaujame. Kurį laiką nesikalbame, jausdami giliai įstrigusį norą priešintis tokiems „praeiviams“ ir bjaurėdamiesi savimi, kad vėl buvome nuolankūs.
„Šlykštu, bet domina“, – į galvą pasibeldė ta pati mintis. Taip ir Tanas, ir juodas gumulas ant gelsvo linoleumo.
Tanas susiieškojo savo nedidelį kastuvą ir išnešė „grobį“ iš virtuvės.
– Vakar prie parduotuvės langelio pagavau tokią pat pelę, – pasakė tarpdury.
– Tik ne tai, – primerkiau akis.
– Prisimeni? – paklausė jis.
Ir aš prisiminiau: prieš dvi žiemas mes neturėjome nieko – nei pinigų, nei malkų. Todėl važiavome į miestelį. „Kur šio miestelio centras“, – paklausė tada pusamžis vyriškis. Tanas pagalvojo ir lėtai pasakė: „ežeras“. „Eik tik“, – suurzgė vyras ir uždėjo ranką Tanui ant kaklo.
– Kai krentu į bedugnę, vargiai ką beprisimenu, – jis aiškinosi dėl tų nelemtų produktų, kurių vakar neparnešė.
– Tiek to. – pasakiau aš ir liepiau jam užkasti tą negyvą pelę sode. Tegu baltoji katė medžioja toliau.
Katė rūsy sugavo pelę. Tą pačią akimirką prie pieno punkto Tanas priėjo kone prie pat manęs, lėtai padėjo tą juodą gumulą ir aš prisiminiau: ,,ežeras". Širdyje stojo pilka tyla.
Sibiliškas kaip visada. Aš tik siūlyčiau pasakotojui subtiliau vertinti tai, ką jis pasakoja, pavyzdžiui, man sakinyje <...> ir kulniuoja toliau savo nereikšmingu maršrutu. kliūva tas juodąja alternatyva kvepiantis būdvardis. Geriau būtų, jei nebūtų. Trūksta erdvės kitam. Tikiuos, aišku, ką čia šneku.
Iš tavojo konteksto reiktų išmesti štai šitokius junginius. Arba mažų mažiausiai juos techniškiau pakoreguoti:
<...>sakydavo jis ir eidavo į autoparduotuvę, kuri privažiuodavo net prie pieno punkto, bet prie mūsų namų – niekada. Taigi, sustodavo pusiaukelėj tarp miestelio ir namų.<...>
Patrauklus personažas. Norėtųsi pamatyti visa tai pirmajame asmenyje. Kodėl? Prisiminkim Max'ą Frish'ą ir jo "Aš tarkim Gantenbeinas" arba "Štilerį", arba "Homo faber". Tada, manau, tekstas būtų daug produktyvesnis, jei supranti, apie ką kalbu, - Tano istoriją.
"Jo akys lakstė su kregždėmis."
Perskaičius iki galo neapleido jausmas, kad privertei nulenkti galvą iki pažeme "šaudančių" kregždžių prieš lietų..
"Tanas stengiasi viską iškęsti iki galo, nesijuokia, nesirauko – tik nuolankiomis akimis žiūri į savo kankintoją." - kaip visa tai pažįstama.. :)
O atsakymas, kad miestelio centras - ežeras.. - tikslus.., verčiantis šypsotis.
Tokis lėtai mieguistas, išties kaimiškas, kur smulkmenos gyvena reikšmingesnį gyvenimą, nei mieste, ir "žemaitiškas", kur prisiminimai gyvena ilgiau, nei pats įvykis..
vaikystės kaime, pamenu, atvažiuodavo avto lavka, autolapkė, kaip babytė sakydavo, visi vaikai dideliu būriu bėgdavom nusipirkti kažkas kažko,... kaimynė pirko batonus,.. kiaulėms,.. daug. ilgai ir nekantriai laukėm kol susikraus į tašes, atsiskaitys,.. ir pirkdavom po keletą saldainių,. išlauktų kantrumu, tokių tirpstančių burnoje ir lipnių irisų :))
bet tas kaimas netapo net miesteliu,.. net sumažėjo manau,..
manau ir žmonės yra, nesikeičiantys, gal net susitraukiantys su laiku,.. gal kaip Tanas?..
:) Vienintelis blogas ir neteisingas dalykas čia yra tas, kad pelė užkasama, kai katė parneša pelę visų pirma reikia katę pagirti ir paglostyti, o paskui ji suėda pelę, jeigu pelė bus pastoviai užkasinėjama, katė nustos medžiojusi:DDDDDDDDDD