Visais laikais žmogus buvo kankinamas įvairių minčių ir idėjų. Joms įamžinti buvo ir tebėra tinkamas vienintelis būdas - kūryba. V. Mykolaitis – Putinas teigė, jog „kūryba yra ieškojimas ko nors geresnio ir gražesnio“, o I. Kantas pritarė, kad „dailusis menas galimas tik kaip genijaus kūrinys“. Kaip žinome, ne visi kūrybiniai ieškojimai pasiekia genialumo ribą. Tuomet kyla klausimai, kas apskritai yra genialumas ir koks jo santykis su originalumu.
Pradėjus tyrinėti žmogaus gyvenimo mechanizmą bei patį žmogų, buvo pastebėta, jog individų, turinčių genialių idėjų, gimsta labai mažai: „Genijai tegimsta iš milijono, o didieji genijai, žmonijos likimo lėmėjai, turbūt jau tūkstančių tūkstančiui milijonų žmonių šį pasaulį išvydus“ (F. M. Dostojevskis). Lig šiol nėra atskleista, kokios aplinkybės, stimulai nulemia žmogaus – genijaus gimimą ir egzistavimą. Pats egzistavimas visuomenėje jam dažnai tampa išbandymu. Čia svarbiausia stiprybė ir savarankiškumas. Gebėjimas išsiskirti iš minios, anot J. Ivanauskaitės, niekur netilpti ir nepritapti, mano nuomone, yra priežastys, leidžiančios tą savarankiškumą apibūdinti kaip originalumą. Taigi originalumas yra neatsiejamas nuo genialumo.
F. M. Dostojevskis romane „Nusikaltimas ir bausmė“ teigia, kad didiesiems žmonėms, būtent menininkams, „skausmas ir kančios visada privalomi“. Ar kančia jiems yra vien bandymas išlikti savimi minioje? Drįsčiau teigti, jog pats kūrybinis procesas menininkui tampa ne mažesne, o kartais netgi didesne kančia už egzistavimą šalia kitų. Atsidėjus kūrybai pradeda kankinti įvairios abejonės. Kaip sukurti darbą, kuris būtų ne vien įdomus, bet ir originalus, netgi genialus?
Pasak G. V. Hėgelio, menas gali sukurti tik vieno pojūčio tikrovės iliuziją. Vadinasi, meno kūriniai būna dvejopi: tikrovę pamėgdžiojantys ir tie kiti, nebandą tobulai jos atvaizduoti. Pirmieji kelia mašinalų domėjimąsi jais, kuris dažniausiai būna „gana seklus, nes žmogus turi didesnį pagrindą džiaugtis tuo, ką pats iš savęs sukuria“ (G. V. Hėgelis). Priešingai, tikrovės nemėgdžiojantys kūriniai sukelia plačią reakcijų į juos įvairovę. „Sukelta geidžiamoji – emocinė reakcija, - pasak T. Manrou, - gali būti žavėjimasis ir pasitenkinimas ar susierzinimas ir bjaurėjimasis <... >, ar nepastovus abiejų mišinys“. Bet kuriuo atveju priversti pajusti tokias emocijas, nejučiomis mes susidomime kūrinio autoriumi, idėjos ir emocijų kūrybiniu pradu bei dažnai suvokiame, jog kūrinio pavidalu įgyvendinta idėja buvo viena iš daugelio užgimusių. Jeigu visos jos tolygiai originalios tai, kuri jau yra įamžinta, tada idėjų visuma yra begalės originalumo apraiškų sąjunga, būtent – genialumas. Todėl originalumas yra pirmasis genialumo požymis. Sakome, kad originalios yra tos idėjos, kurios buvo įprasmintos. Įprasminimas čia daugeliu atvejų tolygus idėjos pasidalijimui su kitais. „Bet faktai juk ne viskas dar“, - rašo F. M. Dostojevskis. Kiek yra tų, kurie idėjų svetimiems nedemonstruoja. Ar jos, nepaverstos faktais ir neparodytos kitiems, yra neoriginalios?
Tam, kad atsakytumėme į šiuos klausimus, mums pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką mūsų suvokimas vadina pačia idėja, o jau vėliau – originalia idėja. Tad pradėkime nuo idėjos sąvokos. Pavarčius anglų – lietuvių ir lietuvių – anglų kalbų žodynus, galima pastebėti, jog mintis ir idėja anglų kalboje skamba taip pat. Be to, „idėja“ iš anglų žodžio „idea“ – supratimas, suvokimas, tikslas bei ketinimas. Filosofas Dž. Lacke teigia, jog idėjų šaltinis yra patyrimas, o Platono filosofijoje idėjos yra amžini, proto pasaulyje slypintys provaizdžiai. Išeitų, jog idėja yra vadinama minties sinonimu. Tačiau, mano nuomone, tai du skirtingi dalykai, kylantys iš vieno ir to paties šaltinio – patyrimo. Patyrimas yra „būdas, kuriuo reaguojama į išorinius stimulus“ (T. Manrou). Bėgant laikui mes įgauname ne tik patyrimo, bet ir žinių, kurias galime pavadinti protu. Vadinasi, patyrimas yra lygus protui, mąstymui. Darau išvadą, jog kiekviena mintis ar idėja, kuri gimsta mumyse, yra originali ir savarankiška.
Kaipgi tada paaiškinti tai, kad originaliomis vadiname didžiąją dalį idėjų, o genialiomis – tik vienetus? Čia savo pirštus prikiša likimas. Fatalus mano tikėjimas atsitiktinumais, nulemtais iš anksto, leidžia teigti, jog kai kurios idėjos, kurios yra originalios nagrinėjant tik vieną individą, gali būti sutampančios susiduriant dviem ar daugiau individualų (konkrečiu laiku, konkrečioje erdvėje ar situacijoje). „Visi žmonės eina tais pačiais keliais, bet ne visi vienodai įmina pėdas“, - teigia V. Hugo. Jeigu egzistuoja atsitiktinumai, sutapimai, netgi deja vu (vadinamieji keliai), tada turėtų teisi būti ir išvada, kad idėjos gali sutapti ar netgi kartotis: einant gausiai pripėduotu keliu lengva įminti į jau įspaustą pėdsaką. Ar pasikartojanti idėja gali būti originali? Ne. Pasak B. Sruogos, didžiausi ir gražiausi dalykai – tai akimirksnio įkvėpimas. Telieka manyti, jog tik tos kelios idėjos, giliau įmintos pėdos, kurios lieka egzistuoti atmetus pasikartojimą ir sutapimus, yra tikrai originalios, taip pat ir genialios.
Gyvename postmodernistų, šaukte šaukiančių „Viskas yra menas! “, amžiuje. Visgi kad ir kaip minia beįvardintų tą meną, kūrybą ar kūrėją, joje visada atsiras genijų, kurie savo originalumu ir skirtingumu niekada netilps į jokius rėmus. Nepajėgiant jų suprasti, paaiškinti racionalumu, belieka tik garsiai paploti. Ne veltui daugiausia aplodismentų sulaukia tie, kuriuos J. Ivanauskaitė įvardija kaip „neatitinkančius standartinio formato“, vadinasi, originalius ir netgi genialius.