Nebelieka vilties. Tik
Vėjo mėsingų lūpų pažadai.
Praskriejantys pro šalį švilpesiu,
Pavogdami paskutinį virpesį,
Kurį saugojau tau, tik
Kad tu nebesugrįši.
Aš nykstanti rūšis – tik lapų pluoštas,
Tik trupiniais pažymėta kelio atkarpa.
Kiekvieną dieną atveriu vis naują langą,
Tikiuos pro jį įskris palaima.
Ištirpsta viskas kas sena,
Ir tai kas buvo pasakyta.
Vėl statau pamatus naujus,
Kasdien po naują plytą.
Delnuos laikau dar mažą viltį,
Kad naujos sienos nepradėtų skilti.