Atminčių susimaišymas

I
Uostinėju
Būsimą suokalbį.

Žinau, kaip
Jis sumaišytas
Iš ypatingiausių kvapų,
Susirietusių ar šmėžuojančių šešėliuotuose užančiuose.

Maištas ir sumišimas,
Tai yra,
Mišinys
Dvelkiančių bei pliekiančių vielų,
Arba jų pluoštas, ryšulys
Gurgždus ir truputėlį karstelėjęs, lygus, glotnus,
Retai aptinkamas
Kaip ir šis šiltas sumišimas veide dabar dėl netikėto krestelėjimo.

Jaukas visoms mano dienoms,
Skardus jaukas - atvira gaišatis,
O šiek tiek arčiau -
Lipnus kuodagalvis triukšmautojas.
Be to, čia, šalia, neskyla jokie dalykai rūšimis,
Todėl visos kilmės – garsų, gumbojimosi, įtrūkių -
Apleidžia mane.

Vidinis kiemas
Kopėčiomis
Geria tamsiaveides sąvadautojas:
Vėstančiame paklodžių plamsėjime
Neik prisiliesti prie,
Neik prisiploti prie,
Kai kaskart užtirpęs stovėjimas išgena savąsias sienas.

Įsitvirtinu,
Kada
Gramdo vėliavnešys
Drąsiausius roplius nuo geltonų kutų,
Ir vienodai eilėmis stypsančius, patikimus dievoženklius išgarina
Aukštielninka molžemio gerklė.

Einu ten įkirsti rėžio stovėjimo pradžiai.

Uždengsiu tave, meldžiamoji,
Užtrauksiu užuolaidomis tave, meldžiamasis.
Susirinkime suderėtajam
Kai galva, tavo galva
Išlaisvina blizgesy užsivyniojusį praregėjimą.

Pasirodžiusi galva
Pažadina ir grąžina,
Pasirodžiusi galva – koks puikus išėjimas iš geismų rentinio,
Kokia galva man mane parduoda jau!
Derlius kitoks, nei anksčiau.

Juokas vien, kad šių dienų mandagumo
Neimu domėn
Ir nekalbu su skambesiu iš gertuvės išeinančiu.
Aštrių nugarų vis dar prisibijau,
Nors jų derinio grožy įtariu būsiant
Mano jėgos atsinaujinimą.

Tai va.
Nusigręžimo išvakarėse,
Išstatau dvigubus dirbinius,
Juostuotus ir slidžius patiesalus
Stebiu vylingai susižvalgant.

Aš atsisėdu
Visada nugarinėse pusėse,
Nuolat saugiame grobimo kupole,
(Koks išsipučia mano naudai gi!)
Už kiekvieno kūprijimosi.

Karšto ir šalto drebulio
Nepridės jie man po sviesto ir aliejų apvalku,
Apliejimu išaukština mane nusigręžusieji,
O aš gi jiems - ryšulio kilpa.

Ir teisingas anas:
Valgyk, valgyk, riešuto jokio neniekink.
Įsteik nuolankumo pradžią,
Nugaros pažadą.

II

Uoslė dervų sode,
Uoslė kare ir gertuvėse,
Uoslė ir suolas šiaurinėje pusėje.
Turiu ten sienas ir vandenis,
Laikau raktus ir užrašus.

Šiandien esat su manim
Smulkiosios ir stambiosios dovanos,
Kerėtojai ir sėdintys kapliai
Su manim per ištisas valandas.

Negi tokia didelė suma
Neprispaudžiama suma suėjo čionai?

Drugys krečia vienodus iš keleto pusių -
Rengiasi karštyje aukštutinio lauko gyventojai -
Leipsta luomas tasai, luomas, pasitikęs mane anuomet,
Kai dar galėjau jiems atidėti tą iškeliavimą.

Kai dar galėjau nuolat ir nuolat pakartoti
Tą progą užtrukti,
Kuomet bet kas įvykdavo išdėliojamas, o ne krisdamas –
Kuo geresni dygsniai rungėsi, trukdė judėti
Svoris kieto valdančio rūbo.

O nūn apdangalai lengvutėliai ir atsainūs
Neprilaikantys ilsinimo nė už kraštelio,
Nežvilgtelintys vidun į miegančius
Sumos statytojai pro šalį kiūtina.

Lipnus jų ropojimas,
Gaivalingas toksai plėtimasis,
Derlius tankus,
Lipnus
Derlius,
Sotus ir niekam neduodamas, nepasiekiamas it marginys ant stogų slėnyje.

Imk
Stebuklo patarimą
Ir jo suskirstymą
Į lietimus bei siurbčiojimą,
Stebuklo sąmyšį
Ir jo sudėliojimą:
Žuvis prie žuvų
Stirtas prie palankinų,
Stebuklo išgrąžą
Ant vandens ir tos burnos,
Kuriai esi atiduodamas.
Stebuklo aptvarą.

Nes tėra
Tik spalvotų avių varymas
Vien tik spalvotų avių varymas:
Rudas prie rudų
Ir geltonas prie atsiganiusių,
Į jaunas prie pakraščių
Ir kerpamas per patį vidurdienį.

Tuomet dovana šitai atideda,
Garsus viduj atidaro.

Šis Stebuklo iš-tįsumas,
Išsilenkimas nuo apstulbusiųjų raitų ant jo nugaros,
Stebuklo ganymas
Laukuose virš raudonų tvenkinių -
Šventiškas plukdantis išdėstymas:
Pintines prie pintinių
Ir vandenį prie atatupstų grotų,
Suodžius prie gurvuolių
Ir gramdymus prie svyruojančių padėklų.

Tuomet dovana nukelia
Drėgnu šlamėjimu
Apklotus.

III

Eik šen, meldžiamasis,
Neturėk atminčių prieš mane
Ir numatymų gausių už manęs.
Eik šen, atsimerkiantis,
Netikiu,
Neškis sodan ir sudegink.

Kas taip skambina tavo laukuos,
Meldžiamoji,
Kas gieda
Tavo pašvaistėse?
Sulygink mane su virtinėm,
Su virvėm surišk, užsimerkiančiom.

Sumišimas
Tylus nuo skruosto prie skruosto
Laksto slopus uodžiantysis.
Nuolat praeik,
Aukštasis,
Nuolat nuženk, mitrusis.

Užtektinai rasotų kanopų
Praneša tave pro manąsias užtvaras,
Užtektinai palaiminančiųjų
Po tavęs pasilieka.

Išlaka indus visus, meldžiamoji.

Užkasa kaklus visus, meldžiamasis.

IV

Kiekvienas ištikimas saugotojas
Keliasi ryte ir pavirsta
Į grakštų plevėsuojantį palankiną,
Į atidėliojančią sraunumą šių tirštų metų,
Stingstantį kiemą šiapus
Retų kalnapirščių -
Uolų grobiančių ir nuryjančių
Statų atspindį.

Ištikimas saugotojas
Keliasi priešaušriu,
Nusidangsto virpulingoj vėsoj melsvus pečius,
Kad sudėtų ir sumaišytų
Ant jų visokį prielankumą
Kaip šešėlį nuo sraunumos bekrentantį.

Čionykštis saugotojas
Rytmetį aukštyn ir žemyn kalną apvyniodamas
Prigludimu šiltu neapleidžiančiu.
O savo dienas
Šalimais nukelia.

V

Kur galėčiau atsisėsti?
Kur pranašautojas mano
Pritvirtinęs grumėjimo lenteles?
O juk jomis prisidengdavau kaip šarvais.

Nepriversiu paimti iš už jų
Išskleistų siekių – sieltakių
Ir jais nepersekiosiu jūsų.

O, koks prismeigiantis pamokymas:
Neprisiminti.
Ir susirangymas visa ko atsižadantis,
Ir žanduose sutvirtėjantis netikėjimas
Į užvertis ir pragarmes.

Tavo buvę nuotėkiai nuo mano skardžio regisi.
Pasitinku sultis pernokusių vaisių
Ant pranašavimo lentelių,
Ir po aruodų padais sumindytas
Pranašavimo lenteles
Aptinku.

Tokia švelni karalystė,
Ji negresia mano pasieniui, meldžiamoji.

Kas beturi dar tiek dovanų,
Kad numestų jauku
Viską už tave nuveiktų
Ir atsitrauktų,
Meldžiamasis.

O, netausojime gražus,
Netesėjime griežtas!

VI

Nuo pat pradžių mano užtvankos
Įrėmina tave
Ir poilsis nutraukia įrantų kopėčias:
Nuo pečių
Nusliuogia atmintis,
Ritiniuose, it spalvų dovana.
Tuščias nuovargis tuščias.
Ir neatsitveria.
Kas neleidžia užsisklęst tavo grožiui?
Nuodėmklausys pagaugais einančio rytmečio.

Klūpėjimas uždaro tavo grožio
Toks lengvas ir taip miega,
Ir neatpažįsta.
Neatrandu
Norams prideramo goslumo.
Trykšta veržli srovė iš atminčių,
Kurios naršo mane.
Neatsitokėju niekaip.

VII

Senas skliautas terasoj,
Seni debesys
Pripildo mane tavęs
Ir migdo migdo,
Meldžiamoji, -
Esu dievdirbys,
Statau akmeninius žiedus
Pievose dievolankose.

O, kas būtų panašus į mano vidurdienį,
Būtų panašus į rausvašakį
Medžių palyginimą
Su tavimi, meldžiamasis.

O, siūbuojantys augalai mano burėse,
Medžių svėrimas
Mano mostuose!
Talpa kaitroje leipstanti
Nuolanki tau, meldžiamoji.

VIII

Nežinojimas – šienas ąsočiuose.
Nežinojimas – išdidus šienas ąsočiuose,
Geometrinis palaiminimas sieloms.
Sausra žemes atidaranti,
Laukus nupučianti nudžiovinanti.
Aikštingas šienas ąsočiuose.

Aikštės virš storos drėgmės,
Tįsantys šventieji kilimai po aukštais.
Virpantys brėžiniai,
Jautrūs brėžiniai:
Geometrinis palaiminimas sieloms.

Mindau žolę pėdų karštymety,
Kelionę stovėjimo vietoj –
Esu paminklas.

IX

Staigi tuštuma,
Išlaisvink mane, pats sutvėrime,
Nuo visų atminčių pradžios išvaduok mane,
Nuo jų perkėlų lėbavimo,
Nuo jų saugotojų atkaklumo,
Nuo jų slaptumos įkyrumo ir meldimo,
Nuo jų įtvirtinimų priesaikų –

Nes aš atsitrauksiu vis tiek,
Nes vis tiek atsimesiu

Kaip ir mano laukai ar sienojai,
Kaip ir mano įkypa gerklė
Vis giedanti ir prisimenanti,
Kaip ugnis ir trauka ant įtemtų lankų sienos
Virš Atsigręžimo pasėlių.

Prikalk save tiesiu šilku prie mano vyzdžių, meldžiamasis.

Prismeik save it būsimus bokštus ir būsimus jų įrantus kalvose, meldžiamoji.

Iš šniokščiančių nusigręžusių pasėlių
Kvepia mano skausmas.

X

Ką gali paliepti
Pasaulio glamonėjimui užtvenkti
Toks bus vėjas
Kai artinsies
Toks bus šešėlis

Tuos miškus
Kuriems leidau
Aprėpti tave
Atsiminti ir sveikinti
Užklojau
Jų viršūnes
Aklojo baltumu,
Slidumu -
Nieko nėra už tavęs, meldžiamoji,
Nebematau, neberegiu.

Pievų padėklai nenulaikomi
Svoris nepridengiamas
Ir nevertas
Esu tavo delno požemis,
Meldžiamasis

Auksas iš mano žodžių išėjo
Nė vienam radiniui akyse nepatekant
Negriūnant nuošlaitėj retumo
Nesusitaikant
Žuvys ir žvėrys jaučia skonį
To paties retumo,
Kurio šimtamečiai kvapai
Man priešgyniauja
Nežinau, kiek liežuvių turi mano šešėlis,
Mano laižanti žemę vėsa, meldžiamoji.

XI
Keliautojas šviesus -
Sugrįžtančio braižas,
Išsilankstymų, apylankų tempiamas
Jo žygis
Ir nuožulnus gręžimasis
Vėlgi sustos.

Kreivi riboženkliai,
Užmestas lankas,
Nepralaidi žolė -
Kas mano atminčiai sutrukdys?

O nuostabus ūgis atsilošia.
2004