Lietus kai srūvi

Nubertos dienos vėjo rauplėmis
juoduoja, o naktys žvilgumu žvaigždėtu.
Ne gaila nieko tik truputį skauda-
širdis į krešulių upes įstrigo.

Ir dyla pilnatys ant lauko riekių,
korėti plaučiai iš miglos ištrūkę
atsikvepia, tik akys stebinčios nušvinta-
pasvyrame po baltu trešnių luotu.

Kai tiek vilionių tiek draugų
išplyšta, tiek rankų nebetenka pirštų.
Lietus kai srūvi tau į luoto širdį-
išplauktumei pro stiklo ledą tirpų.