Skolinu save pasauliui
kol kvepiu lelijomis,
pienių geltonis žemiau bambos.
Drėgnais pirštais perbraukiu veidą dangui,
į kurį mylėdami išskrenda paukščiai,
palikdami tuščius lizdus virš galvų.
Ten naktį,
vaišinasi puotoj pilnaties raganos,
ryte neradę savo šluotų
susėda į traukinius.
Tik tiksi upėje nuskendęs laikrodis,
primindamas, kad laikas grįžti
pasiimti paliktus vaikus...
Kai skolinau save pasauliui,
kvepėjau lelijomis,
pienių geltonį - pūkais išnešiojo vėjo.