Aš - nudilusi žagrė, laukuos pamesta,
bet nuo vieškelio niekas nemato,
kaukia skylantys akmenys, liejas lava,
o vėtrūnai lyg šunys patrakę
į pakinklių mėsas, į blauzdikaulių plieną,
šimpa dylantys dantys aklumo dangaus,
smilkinių tuštuma nuo kaitros išretėja...
laukiu, Viešpatie, gal pasiimsi mane,
mano kiaušą seniai užgyveno šarma
ir paliko tenai kaitrios bitės migloj,
atsiliko diena nuo nakties, nuo tiesos-
sumedėjau, atspuro žievė, palinkau,
bet prisimenu nuovargio žagrę,
pasiimk su savim, pasiimki, prašau...
Nemunuk, netyčia padariau didelę kiaulystę! Ne iš tos pusės paspaudžiau vertinimo laiptelius ir nustėrau – pasirodo paspaudžiau 1 vietoje 5. Labai atsiprašau. Noriu, kad negalvotum ant nieko kito, o žinotum, kad tai mano klaida.
Kaip seniai tavęs neskaičiau, kaip seniai išvis nebesilankiau čia... Kaip visada nuostabu, o seniai neskaičius ir pasiilgus kažkaip kūrybos dar kitaip skaitosi, tarsi didesnį svorį įgyja... :)