Ont kapās

Kapėnės, kāp rūmā, kelēs aukštās kluojės –
Biedna ė baguota melstėis nevadėn;
Ruoduos ka paminklā īr igavė kuojės
Karnavalā aikštie kažė kou vaidėn.

Bet jug če ne mėrė, vo gīvėjē gromas –
Jemas su kaimīnās ė su giminiem
Nier tam akmėnelie dūšės nē geroma –
Nieks rimtā pri kapa Dieva nebminie?

Vo lėkutē joudė nudievietė laika
Ėrst ė skaiduos uora dulkiem omžėnuom,
Ė žmuoniū lėnktīnės beprasmībiem klaikės,
Bėrst tuštiuos puikībės nieku ėžėnuom

Akmėnė sunkībė iš kalnū Karpatu
Ispūdingā riuogsa sava dėdomuo
Tēp prispaudė žmuogo artėma, tou pati,
Ka ė kaula vėrkau kapa joudomuo.