Boleslovo kelionės (I)

Nušokau nuo stogo ir pasibaidžiusios vištos nulėkė link ežero. Jau ketvirtą kartą per mėnesį Karlikai meta karvę ant stogo, tad užtaisęs skylę grįžau į vidų. Antano Dzūkaitė gulėjo surištomis kojomis ir graudžiai žvelgė į mane. Kadangi buvau geros nuotaikos, pakutenau tešmenį ir ji pati atsipančiojo.
- Dzėkui.
- Dzėkui tu dzėkui, einam namo parvesiu – pastebėjęs šypseną paėmiau už rago ir išvedžiau laukan.
- Matai už ežeriuko Antanukas moja ranka, pati gal pareisi?
- Niu tei kur pazdiesiu. Dzėkui, kad pakucenot. – gudriai nusišypsojo ir kanopa pasikasė krūtinę palei kaklą.
- Eik tu tik greičiau ir žiūrėk vištų nesutrypk. – tariau prisimindamas kaip ji paskutinį kartą keturis kartus laimėjo kortom ir buvo prigauta sukčiaujant.
- Aš acargi, dzėnkuje dar karcelį. – ištarė ir nerūpestingai pasileido link ežero.
Žuvis gi visas išbaidys, ai eina jin peklon, šiandien buvo trečiadienis - pozityvaus mąstymo diena visoje Lituanikoje, tad prisiminiau kaip už sukčiavimą spyriau jai pasturgalin, kad net koją iki kelio sulindo. Nuotaika buvo iš tiesų gera, nes trečiadieniais paštininkai dalindavo degtinę, dalindavo ir kitom dienom, bet trečiadieniais būdavo dar smagiau be jokios priežasties.
- Laba diena, skambinu iš Ežeriškių, norėjau pranešti, kad mano nuosavybei buvo padaryta šimto kilogramų žuvų žala ir skolą išsireikalausiu pats.
- Laba diena. Tai vėl Karlikai stogą įlaužė? Gerai, tuomet užfiksuosiu pranešimą, gerų derybų. – maloniai palinkėjo pareigūnė.
- Ačiū.
Meškerės baigtos. Priėjau prie ežero, tačiau visos iki vienos vištukės tupėjo įmerkusios meškeres, o ant žolės bruzdėjo apie šimtas karosiukų. Priglaudžiau meškerėles prie medžio ir pasakiau, kad jeigu užkibtų didesnė žuvis, tegul pasiima naujas.
Prie Antano namų degė laužas, gulėjo paskerstas paršas, tačiau kieme nieko nebuvo. Pabeldžiau į duris, bet jos atsidarė pačios, buvo elektroninės, duomenų bazėje buvo įvesti visų draugų pirštų antspaudai, o Antanas sėdėjo ir žiūrėjo televizorių.
- Sveikas, Antanai. – sugniaužiau kumštį.
- Labas, Boleslovai. – ištarė apie metro ūgio žmogutis.
- Tu žinai, kad esu susipažinęs su jūsų papročiais. Per mėnesį mažiausiai žuvies sugavusio Karliko karvė metama ant stogo. Karvės man, žinoma, nereikia, noriu paršo, kuris guli kieme.
- Boleslovai, aš tau jį specialiai paruošiau, gali pasinaudot maniške valtim tik atleisk už stogą. Supranti pats, jeigu būtų mano valia atsisakyčiau tų kvailų papročių, bet dabar esu tik paprastas žvejys, nei koks mokytas žmogus, nei banditas.
- Nu nieko tokio, man kaip tik paršo reikėjo. Klausyk jeigu nori galiu duoti vieną knygą paskaityt iš karto geriau pasijusi.
- O kas per knyga?
- Biblija. Eridanas išleido prieš gerą laiką, bet vis nesensta ir jaunas ir senas perka kasdien. Jumoro yra ir šiaip šposų visokių. Kiek esu skaitęs, tai rašoma apie įsivaizduojamą draugą. Tad jei reik ir televizorius pabodo – galiu atnešti.
- Kai kitą kartą eisi būtinai atnešk, dar negirdėjau, kad apie tokius dalykus rašo. Dar kart atleisk ir paimk vieną žvejoklę, tebūna tau už darbą. – tarė net nepajudėjęs ir toliau įsispoksojo į Mariaus Veselio jumoro laidą.
- Gerai, lik sveikas.
Išeidamas pastvėriau vieną vištukę, o paršą įverčiau valtin. Ežero paviršius buvo lygus, jau traukėsi vakaras ir ėmė miegas. Vištukė žvelgė į tolį ir maloniai kudakavo. Staiga susvyravo valtis ir netrukus apsivertė.
- A durnas, taip aukštai kartis? Ką ten pametei? – pilstelėjus vandens paklausė Kibirina.
- Tai vėl nuo stogo nusiverčiau? – paklausiau.
- Ketvirtą kartą jau - išprotėt, einam valgyt cepelinai atšals.
- Įsivaizduoji sapnavau, kad Karlikai įmetė karvę trobon pro stogą. Ir ėjau pas Antaną, kad atlygintų žalą.
- Juk mes pasirašėm su jais taikos sutartį, nebemėto jau dešimt metų.
- Nu taigi sapnavau tik. Žinai, Kibirina, idėk tu man cepelinų aš einu laimės ieškot.