1/4 ištrauka (1-ma diena)

Likusią nakties dalį Maksas nemiegojo, galvoje vis dar skambėjo giltinės juokas, ir jis nenorėjo susapnuot dar vieno košmaro. Žvilgtelėjo į laikrodį – penkios ryto.

„Dar yra laiko“ jis pagalvojo, atsikėlė, įsijungė kompiuterį ir ėmė ieškoti kažkokios informacijos, tačiau nieko neradęs žvilgtelėjo pro langą į mėnulio delčią, kuri šiąnakt buvo neįprastai ryški. Jau norėjo atsigulti lovon, kai staiga jo katė pašoko ir tarsi pasiutusi puolė lauk iš kambario šnypšdama. Maksas nekreipė dėmesio, jis buvo per daug pavargęs, todėl atsigulė į lovą ir pragulėjo iki ryto.

Išaušo paprasta laisva diena, ir Maksas, kad ir su dideliu nenoru, turėjo keltis, jam ši diena, nė iš tolo, neatrodė laisva. Išsitraukė iš po lovos lagaminėlį, įsidėjo vidun kompiuterį, popierių, užrašų knygeles, ir ėmė ruoštis kelionei. Tai buvo jo paskutinė diena tėvų namuose. Namai atrodė tušti, visi baldai jau išvežti, nuo sienų aiškiai aidėjo garsas, nes nebuvo nieko kas jį galėtų sugerti. Visas didžiulis namas buvo toks laisvas, kaip niekad, bet vienam Maksui jis buvo per didelis, todėl jis nusprendė parduoti tėvų namą ir įsigyti mažesnį mieste. Visgi jam mažesnį namą lengviau išlaikyti.

Šiandieną, jau išvažiuodamas, norėjo pasiimti savo numylėtinę, bet ši pasibaidė ir iššoko pro antro aukšto langą. „Ką gi, kai išalks sugrįš, tada ją pasiimsiu“ - pamanė Maksas, ir išėjęs pro duris atidavė raktą naujiesiems namo šeimininkams, kurie kieme laukė su savo nauju BMW ir turėjo nuvežti Maksą iki jo naujųjų namų.

- Jei galėsit pagaukit Espiją, - jis maloniai paprašė savo draugo sėsdamas į mašiną.

Maksas negalėjo pats nuvažiuoti, jo motociklas jau buvo išvežtas, o kadangi jis norėjo vežtis ir katę kartu, paprašė draugo tėvų kad jie jį pavėžėtų.

Netrukus automobilis pajudėjo, ir Maksas važiuodamas dar ilgai žiūrėjo buvusių namų pusėn.

***

- Maksi, atvykome, eime, parodysiu tau naujuosius namus, - pasiūlė draugas.

Jis išlipo iš automobilio ir ėjo paskui. Priėjo gana nedidelį dviejų aukštų namą. Namo langai atrodė gana maži, bet Maksas nelabai mėgo saulės šviesą. Raudonų plytų sienos. Beveik visą pirmąjį aukštą užėmė garažas, taigi įėjimas taip pat buvo garaže. Dabar Maksas pajuto turįs nuosavą garažą. Patys namai buvo antram aukšte, nedideli, tačiau malonūs akiai. Čia buvo visi Makso daiktai, visi tvarkingai sudėlioti, nebuvo nei vieno kurį būtų galima padėti kitur.

- Anos darbas? – nekantriai paklausė Maksimas.

- Taip, ji visąlaik šaukė: „padėk tą ten, aną – čia... “ – mums vos užteko kantrybės...

- Padėkok jai, man patinka...

Ir iš tiesų, jei ne Ana, šie namai įsikuriant nebūtų tokie gražūs.

Dabar Maksas norėjo susirasti nuomininką, nes kambariai buvo du (tiesa, dar trūko antrosios lovos), todėl name apgyvendinus nuomininką, būtų lengviau susimokėti mokesčius. Taigi jis paskelbė išnuomojąs kambarį ir dalį garažo, nes garaže pastačius motociklą, atliko gana daug vietos.

***

Dienai einant į pabaigą, draugas pranešė jog Espiją partrenkė automobilis. Beveik tą pačią akimirką su užuojauta atskubėjo Ana. Ji žinojo kaip Maksas mylėjo Espiją, todėl kaip ir tąkart, kai Makso tėvai žuvo aviakatastrofoje, atvyko jo paguosti.

Ana buvo vidutinio ūgio mergina, bet visgi visa galva aukštesnė už Maksą. Smulkaus sudėjimo, tamsiais ilgais plaukais, kurie per vasarą tapo banguoti nuo kasos pynimo. Jos akys visada buvo ryškios, o drabužiai lengvi – Ana buvo graži mergina.

Maksas žinojo kad ji būtų atėjusi jo paguosti net tada, kai jo brolis Grigas, susidėjęs su satanistais dingo be žinios. Bet tuomet jie dar nebuvo pažystami.

Šįkart mirė paskutinė iš jo artimųjų, numylėtinė Espija. Šią mielą jau senyvą katę jis augino nuo dešimto gimtadienio. Taigi, Maksas ją augino pusę savo gyvenimo, tik paskutiniu metu ji pradėjo elgtis keistai, taip, kaip žmonės prieš mirtį matantys visokius demonus...