Reikia man, tik kelių stebuklo dūmų,
Kad žodžiai sklandžiau iš ryklės ištrūktų,
Kad ištirpę kraujo gyslomis tekėtų.
Per pakaušį, kaklą slystų,
Išpampusiomis venomis,
Ausimis it slyvų kauliukai.
Pro petį prairusiomis siūlėmis
Pratekėtų, pamažėl
Išsitempusiais siūleliais,
Tarsi siaurais kabančiais tiltais.
Atsargiai!
Sulįstų vėl į kraujo gyslas.
Kaip stambiažiedės ląstūnės
Savo putniomis rankutėmis
Atsargiai!
Pakrutintų sustingusį dilbį
Ir pagaliau,
Pirštų galiukais
Išbarbentų
Kelis
Ne itin
Protingus
Žodžius.