Apgaulė

Mažai kas težino kas dedasi Prietemų gatvės 7-ame name. Žinoti ir nereikia, nes ten galioja kitokios taisyklės (taikytinos tik Petriukui), kurių privalu laikytis, kad išliktum savimi ir nepavirstum į žvėrį. Mažius Petriukas jau pirmokas. Jam septyneri metukai suėjo pavasarį, o dabar jau ruduo. Dienos vis trumpėja ir trumpėja. Dėl apsiniaukusio rudens Petriuko mamytei prasidėjo depresija. Ji tapo labai suirzusi ir dėl to kaltina Petriuką, savo vienintelį sūnelį, kuriuo anksčiau taip didžiavosi, kad nėra žodžių tam apsakyti. Be to, tėvelio nėra- jis amžiną atilsį atgulęs antri metai.

  Vėlyvas rytas. Durų skambutis pažadina Dalią. Nuvargusi figūra keliasi nuo sofos ir įsispyrusi į tapkes nuklibikščiuoja durų atidaryti. Pirma pažiūri pro akutę, bet nieko nepamato. „Keista“- pagalvoja ir stvėrusi rankeną spaudžia ją žemyn. Durys lėtai ir girgždėdamos veriasi, už durų pasirodo Petriukas.
- Mama, nepyk, kad taip anksti grįžau, bet pamokų man buvo tik trys dėl vienos priežasties. Tai va, mokytoja turėjo išvažiuoti...
- Gerai, varyk vidun, - šaltai atliepė motina.
- Aš šiandien buvau eee... geras mokykloje. Duosi saldainį? Juk žadėjai.
- Žinoma, kaip gi. Še, imk ir marš daryti namų darbų.
- Einu, bėgu, lekiu.

  Popietė. Skambutis, bet šį kartą skamba telefonas.
- Klausau.
- Laba diena, ponia Petriuko mama!?
- Taip, lyg ir aš.
- Sūnus jūsų namie?
- Taip.
- Nežinote, ką jis šiandien padarė?
- Ne.
- Tai va. Jis, trumpai sakant, prismaigstė adatų ar tai vinių į mano kėdę ir pasigyrė draugams.  Aš, kaip tyčia, atsisėdau ant kelių vinių ir teko važiuoti ligoninėn. Įsivaizduojate, tai jau ne pirma jo išdaiga. Daugiau neapsikęsiu, skųsiu jį direktoriui.
- Aha.
- Kas „aha“?
- Nieko, aš susitvarkysiu su juo. Kaip visada.
- Žiūrėkit savo sūnų, arba aš pasirūpinsiu jo išmetinu iš mokyklos.

  Po keliolikos minučių.
- Padla, sūka, tai tu dar taip elgsies? Tau dar mažai. Mažai, brude, gavai iš diržo? Ko tyli, kiaule. Tuoj aš tau užtvosiu ir tu pamatysi, kur pipirai dygsta. Manai, gali man meluoti ir daryti „zbitkus“ kokius tik nori? Ir dar, ir dar, ir dar truputį. Tyyylėk!
- Ne, prašau aš bū-ūūsiu geras, atsiprašauuuu. Tik nemušk.

  Naktis. Petriukas drybso lovoje ir vartosi, nes jam skauda tą vietą, kurią mama paženklino. Jis nesupranta, kodėl jį taip baisiai baudė motina. Baudė ne pirmą ir ne penktą kartą. Jis nepadarė nieko baisaus tądien. Berniukas prisiminė rytą. Likus penkiom minutėm iki pirmos pamokos, jis įžengė į klasę, atsisėdo savo suolan ir ramiai, kaip visada, sėdėjo. Mokytoja buvo susiraukusi ir kažką vis murmėjo. Algis šalimais žaidė su vinukais.
- Algirdai, duok ir man vieną.
- Neduosiu, jos man reikalingos mokytojai pamokyti už jos blogą elgesį su manimi... - drąsiai atsakė Algis ir pridėjo sau pašnibždom, - bet tu liksi kaltas! He he he.