Durys, už kurių...

Durys, už kurių...


***

...Prisidegu dar vieną cigaretę. Išmokti užmiršti... išmokti užmiršti... užsirašyk. Užsirašyk...

Įkvepiu dūmus į plaučius. Įkvėpta šiluma sklinda iš krūtinės ir pamažu kyla link aprimusių smegenų. Nikotinas kažkur jose sudirgina malonumo centrus. Ir užsimiršti. Tau ne taip svarbu nei kas tu esi, nei kas tu būsi. Tai yra svarbu. Užsirašau į savo juodąjį blonknotą. Kai išeini pro duris, nebesi žmogus, nebesi asmenybė. Išvis, nesi. Užsirašau. Ne-be-si. Užsirašau. Palaimintas tas, kuris sukūrė cigaretes. Jos teikia palaimą. Palaima. Palaimos karalystė, šviesos karalystė, joje gyvena išrinktieji. O kai kas gimė amžinoje naktyje. Į nakties tamsą išpučiu baltus dūmus ir atsiremiu į balkono turėklus. Apačioje žmones ir mašinos skuba. Laikas skubėti, laikas mirti. Užsirašau. Apačioje šviesu, o miestas, lyg gyvas padaras alsuoja šiluma ir automobilių išmetamosiomis dujomis. Aš nematomas. Nuorūka lėtai vartydamasi krenta žemyn. Atsitraukiu nuo turėklų, uždarau balkono duris. [Nuorūka pataiko į elgetaujančio senio kepurę, šis piktai nusispjauna ir išgraibo ją savo mikliais pirštais]. Atsisėdu į fotelį. Už lango -  naktis. Naktis, kurios dalimi aš noriu būti. Šiltame nakties glėbyje, prie viešbučio valkatauja senis, o praeiviai praeina pro jį lyg jo nebūtų. Senis kažkada atvėrė duris. Nežinau, ką jis už jų rado. Aš irgi atversiu duris. Už jų rasiu...

***

...o upė teka ir teka. Ir žino. Paslaptis. Užsirašyk. Ji saugo jas dugne. Ir teka, teka, teka. Amžina upė...

Šaltas vanduo užsiskleidžia virš mano galvos. Grimztu apsikabinęs savo gyvenima lyg akmenį. Atvirkščiai. Pirštai pasiekia dugną. Pirštus prispaudžia akmuo. Akmuo amžiams liks upės dugne. Aš paledžiu jį. Tegul ten ir lieka. Aš kylu aukštyn. Rausvas dangus artėja. Giliai kvėpuoju ir žiūriu į tingiai plaukiančius debesis. Greit užslinks naktis. Upė mane neša. Kur?.. Į naktį isiliesiu kaip upė įsilieja į jūrą. Ir tada suvoksiu savo nebuvimą. Aš būsiu visumos dalis. Išlipu į krantą. Naktis atropoja lyg driežas. Kur mano blonknotas? Užsirašau. Kiekviena naktis - pabaiga. Pa-bai-ga. Aš į ją artėju. Taškas. Juodas, didelis. Užverčiu blonknotą. Saulė jau pasislėpus už medžių. Šviesa bėga nuo didelės ir tamsios nakties. Reikia važiuoti. Greitkeliu į naktį. Paskui - į nakties pabaigą... Per visą kelionę mane lydės...

***

... na, Alabamos mėnuli, laikas atsisveikinti. Iki, iki. Tušinukas brėžia popieriuje ženklus. Pablyškęs nakties veidas vidurdienį lydi mane, skubantį greitkeliu. Būk ten-ir-ten, viskio bare trečią valandą. Taip man pasakė... Koks jo vardas?...

Tuščio miestelio negyvų langų akys pasitinka mane. Akmuo guli vidury kelio. Toliau važiuoti neišeis. Tolumoje tamsuoja audros debesys. Girdisi tolimas tingaus griaustinio dundėjimas. Ant akmens guli (gal stovi?) driežas. Šildosi saulėje. Man reikia surasti viskio barą. Nerasiu - turėsiu mirti. Užsirašau. Driežas stebi mano tušinuką. Saulė spigina į pakaušį. Iš kitos pusės artinasi tamsa. Debesys užstos saulę. Saulė mirs. Taip, mirs, kad vėl prisikeltu. (Tik neatpažintam kareiviui viskas baigta - jis neprisikels. Užsirašau). Tas velnias koks-ten-jo vardas gudrus. Tokia vieta - tobula mūsų sandėriui. Dar turiu porą minučių. Nenoriu niekur eiti. Išsitraukiu nutrintą pakelį. Zippo liepsna uždega cigaretę. (...bet velnias buvo gudresnis... - vinguriuoja tušinukas). Pelenai dribteli ant švaraus lapo. Nubraukiu juos. Jei pavyks sandėris, galbūt rasiu tai, ko ieškojau visą gyvenimą. Pagaliau artėja tunelio galas. Mano asmeninio tunelio. Ir jo gale - ne šviesa...
Ar man pasirodė, ar driežas man pagarbiai linktelėjo?..

***

... Sėdėjau prieblandoje, o laikas atrodė sustingęs, kaip ir Dali skysti laikrodžiai. Visą gyvenimą aš atidarinėjau duris. Didesnes, mažesnes, medines, metalines. Tikėdavausi kažką už jų rasti - ka?.. Nežinau. Bet visalaik nusivildavau. Ir tada, kai, rodės, visos durys buvo atidarytos, aš radau dar vienas duris. Senas, aprūdijusias, daug metu nevarstytas. Jos buvo manyje. Bandžiau jas rakinti medituodamas, laužti - vartodamas tokias LSD dozes, kad netgi draugai vadindavo idiotu ir stebėdavosi, kaip aš dar gyvas, bandžiau netgi įkalbėti atsidaryti - dainuodamas... Mano juodasis blonknotas priekaištingai žvelgė į mane, taip ir tikėdamasis, kad tuojau griebsiu tušinuką ir rūkydamas su įniršiu, tiesiog drąskydamas popierių, rašysiu, rašysiu, rašysiu, rašysiu... Ne. Nesu grafomanas. Rašau tik dėl to, kad man tai padeda jausti artėjimą prie tų durų... Šito aš neužrašysiu. Tegul tai lieka tik tarp manęs, prieblandos ir eilinio motelio kambariuko...

***

...Žudikas atsibudo dar prieš aušrą. Pirštai mėšlungiškai sugniaužė batus. Jis aplanke... Blonknotas beveik pilnas...

Guliu viešbučio liukse. Kažkur rytuose, įvykus kasdieniniam armagedonui, laimėjo šviesa ir naktis skubiai traukės, kad sukauptų jėgas naujam puolimui. Aš sudariau nuostabų sandėri. Mano durys beveik atidarytos. Padedu savąjį blonknota ant naktinio staliuko. Šalia padedu tušinuką. Už poros valandų atversiu duris. Aš, Driežų Karalius, atversiu duris. Ir žengsiu į vidų. Patekės nauja, keista saulė. Aš atsigriebsiu už iššvaistytus saulėlydžius. Aš...

...1971 liepos 3-ią, keturi vyrai iš liukso išnešė uždarytą karstą. Niekas - netgi aš - nežino, aš pats jame buvau. Karstas taip ir nebuvo atidarytas. Aš buvau palaidotas Paryžiuje, Pere-Lachaisse kapinese. Tiesa sakant, man nusispjauti, ar aš buvau tame karste ir ar aš buvau palaidotas. Visiškai nusispjaut. Juk aš pagaliau atidariau duris...


__
Atsiprašau už šveplą tekstą - buvau ištaisęs, bet tos versijos nepavyko įdėti - o išsaugojęs jos nebuvau.